(225) Iš popieryno, i: apie Bronių Radzevičių

Į visokius aplankus ar dėžutes suguldytų ir pastalėj ar plačiose lentynose už knygų iškaišiotų popierių pluoštų neišeina vadint archyvu – popierynas, ir tiek. Pasipainiojo po ranka aplankas, kuriame tai, kas pasirašyta Pauliaus Tolvaišos ir kt. slapyvardžiais ir skelbta Šiaurės Atėnuos 1990–1993-ais.
1991-02-27, nr. 8(55), p. 3 buvo išspausdintas P.T. rašinys kvailokai skambančiu pavadinimu:

Laikas greitesnis už vandenį

50 būtų sukakę Broniui Radzevičiui 1990 metų gruodžio 24-ąją. Prieš dvidešimt metų išėjo pirmoji knyga. Prieš dešimtmetį [1980-10-10] – pats autorius. Prieš penketą išleisti rinktiniai raštai.
Kuklus buvo rašytojo prisiminimo vakaras Rašytojų sąjungos salikėje. Kelios dešimtys žmonių. Bet labai norėtųs, kad kai kurie ten ištarti žodžiai būtų išgirsti ir plačiau. Čia pateikiamos trumputės ištraukos iš to vakaro diktofoninio įrašo. (Iš karto atsiprašau, jei ką ne taip būsiu nugirdęs.)

Petras Bražėnas: Kuo iš toliau žiūrime, tuo Broniaus Radzevičiaus kūryba tampa ryškesnė. „Priešaušrio vieškelių“ Juozas Daukintis – po Liudo Vasario ar nebus pirmasis mūsų literatūroje personažas su tokiu dvasinio pasaulio peizažu. Bet ir visi kiti veikėjai charakterizuojami taip, kad jų neužmirši. Sakysim, senas inteligentas, sutiktas Vingio parke ar Žvėryno gatvelėje. Jis užfiksuotas taip tiksliai, kad atsimenantys gali iškart atpažinti įspūdingą Kipro Petrausko figūrą. Joks fotografas negalėtų šito perteikt.
Mes nebuvom draugai. Nesėdėjom su juo kavinėse, nesilankėm dažnai vienas pas kitą. Mūsų santykiai buvo epizodiniai. Kai jis įteikė „Vagai“ savo „Priešaušrio vieškelius“, man pasiūlė recenzuot. Gal per reiklus, per kritiškas buvau, bet man tada pasirodė, kad tame rankrašty per daug to autobiografinio, apybraižinio, dienoraštinio lygmens, kuris, kaip kokie svarsčiai ant kojų, tempia šį kūrinį žemyn. Parašęs paskambinau, sakau: atvažiuok. Mes sėdėjom, gurkšnodami arbatą, ir visą pusdienį šnekėjom. Kritines pastabas jis priėmė labai atvirai. Ir man pasirodė, kad išėjo su visai nebloga nuotaika. Paskui praeina pusmetis, metai. Rankraščio leidyklon jis neatneša. Gal pusantrų metų sėdėjo prie pirmojo tomo ir taisė... [Priešaušrio vieškelių I dalis išėjo 1979-ais.]
Juozas Aputis: Man regis, apie Bronių Radzevičių niekada nebus pasakyta visa teisybė. Ji per didelė.
Šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą: jam garsiai, ne itin artimoj kompanijoj buvo labai sunku suformuluoti ir apginti kokią savo idėją. Ir padariau išvadą, kad jis yra buvęs itin rašytojas. Aš taip įsivaizduoju: kada jis paimdavo tuščią baltą lapą, jis ir suformuluodavo – suformuluodavo puikiai, skaidriai, aiškiai. O kartais netgi, esu pajutęs, taip suformuluodavo, kad galėdavo kaip koks magikas imti ir pasakyti, kad va taip pasakė Goethe, taip Pascalis. Visai net nežinodamas, ar taip pasakė, ir jeigu patikrintum, ar tik nebūtų teisybė?
Kitas dalykas – atsiminimų rinkimo reikalas. Laikas eina, jau dešimt metų, bet dar gyva visa aplinka, draugų tebėr galybė, ir iš vaikystės, ir iš jaunystės. Reiktų kažkam iš jaunesnių žmonių imtis – sakykim tą negražų žodį – iniciatyvos ir rinkti. Suprantant, kad Radzevičius yra autobiografinis rašytojas, atsiminimai būtų pirmiausia kaip didelis langas į jo kūrybą.
Jonas Mikelinskas: Aš dažnai pamąstau: ką galima pastatyti šalia šito žmogaus? Šalia Broniaus Radzevičiaus ne tik iš dabartinės, bet iš visos mūsų literatūros? Turime Krėvės „Dangaus ir žemės sūnus“, Putino „Altorių šešėly“, turim dar daug kūrinių. Bet kai sulygini juos, peršasi gal vienintelė teisinga išvada: nematau kito tokio kūrinio, kuris būtų parašytas su tokia būtinybės našta, kaip „Priešaušrio vieškeliai“.

Daug neišrašytų minčių dar liko juostelėj. Bet viena, regis, ypač svarbi: jau laikas pradėt galvot apie visos Broniaus Radzevičiaus kūrybos paskelbimą. Parengti akademinius raštus – milžiniškas darbas. O štai išleisti darsyk „Priešaušrio vieškelius“ nėra per daug sudėtinga. Įstačius iš II tomo išgnybtus žodžius ar pastraipą (kaip pasakė redaktorė Donata Linčiuvienė, kupiūrų buvę tikrai ne tiek jau daug [turimas galvoj 1985-ų II dalies leidimas, parengtas Juozo Apučio]) ir, tarkim, I tomo pirmąjį variantą – „per daug autobiografinį, apybraižinį, dienoraštinį“. Antrojo varianto yra du leidimai. Beje, tokie ketinimai „Vagos“ leidykloje jau pradėti puoselėt. Tai būtų labai labai graži dovana dar skaitantiems.

Ką galima/reiktų pridurt po 20 metų?
Ar išsaugojau to paminėjimo įrašą, nežinau, – reiktų pasiknist po dėžutes, prifarširuotas kasečių; gal. Nebeatsimenu, ką turėjau galvoj rašydamas, esą „Vagoj“ puoselėjami ketinimai išleist Priešaušrio vieškelių I dalies pirminį variantą. Jo nėr iki šiol; antrojo jau keturi leidimai išėję (paskutinis 2008-ais LRS leidyklos serijoj „Lietuvių literatūros lobynas: XX amžius“).
Tekstologiniais II dalies tyrimais užsiima doktorantė Audinga Satkūnaitė, paskelbusi rimtą darbą „Nuo skaitytojų nuslėptos aistros, arba tikrieji ‘Priešaušrio vieškeliai’“ (NŽ-A, 2008, nr. 4/5, p. 165–173): sugretinusi Juozo Apučio parengtą variantą su mašinraščiu (saugomu Maironio lietuvių literatūros muziejuje), daro išvadą, esą pirminis romano variantas „gerokai kitoks“. (Gal ten pat, MLLM, saugomas ir I dalies mašinraštis, kurį recenzavo Petras Bražėnas?) O įdomiausia, manau, būtų skaityt Broniaus Radzevičiaus užrašų knygeles, iš kurių tik vos vos skelbta.
1989-ais Sietyne (VI, p. 55–121) buvo Valdo Papievio parengta publikacija „Kai įgyja prasmę likimai: Antanas Masionis ir Bronius Radzevičius“. Radzevičius pristatytas per Broniaus Kašelionio pokalbį su žmona Gene Radzevičiene ir nemažą pluoštą gabalų iš užrašų knygelių; paskelbtas ir priešmirtinis atsisveikinimo laiškas (1980-10-09: „Brangūs draugai! / Dėl mano mirties nieko nekaltinkite. Tai baltoji liga, šviesa tokia balta ir taip akina, pats tampu bekūnis, besvoris – o kiek ten... [...]“, p. 119).
Dukart paminėjus Priešaušrio vieškelių I dalies pirmąjį variantą, pacituotina Genė Radzevičienė:

Prisimenu, kaip jis baigė rašyti pirmą „Priešaušrio vieškelių“ dalį. Sako – parašiau. O veidas toks liūdnas, balsas – kažkoks prislėgtas. Klausiu, kodėl toks liūdnas, reikėtų džiaugtis. Tai matai, aš parašiau dešimčiai skaitytojų. Kodėl ne visiems? Sako – oi, ką tu. Tikrai ne visiems. Beveik niekam to nereikia. (p. 87)

Grįžtant prie Broniaus Radzevičiaus užrašų knygelių, kodėl jos vis neišeina iš galvos. Pirmiausia tikriausiai todėl, kad, tarkim, Camus užrašų knygelėse randu daugiau negu Krytyje ar Mare, daugiau to, kas skatina refleksiją. To paties pilna ir Radzevičiaus užrašuose – užfiksuoti minčių, vaizdų, jausmų gemalai, kuriuos gali daug laisviau interpretuoti negu užbaigtą kūrinį. Ir atsimenu Valdo Papievio pasakojimą apie tas knygeles: jų keli čemodanai, koks šimtas, rašysena praktiškai neįskaitoma, tik žmona gali (ji ir kitus vyro kūrinius perrašydavo iš rankraščių mašinėle).
Minint Radzevičiaus 60-metį, užrašų knygelių turtai pasitelkti publikacijoms Metuose (2000, nr. 12, p. 106–115; ten paskelbtam gabale „Savianalizė“ yra frazė, kuri, manau, labai tiktų kokiam pasvarstymui apie B.R. kūrybinį kelią: „Per žodžius jis keliavo į tylą...“) ir Naujojoj Romuvoj (2001, nr. 1, p. 26–32 ir nr. 2, p. 2–7; paskelbta to, kas pagal išorinę formą lyg ir vadintina poezija, nors Radzevičiaus atveju vargu ar įmanoma sakyt: čia jo proza, čia jo poetiniai tekstai; t.y. tiesiog Radzevičiaus kalbėjimas).
Palydint antrąją publikaciją NR, atkreiptas dėmesys (pateikus rankraščio faksimilę) į tai, kad įskaityti Radzevičiaus rankraščius – baisiai sunku, bet sykiu ir pareikšta vilties: esą darbas po truputį juda į priekį ir dar būsią naujų publikacijų. Deja, vėlesnių, po 2001-ų, nesu užfiksavęs (nors tai nereiškia, kad jų nebuvo).
Nežinau, net nedrįstu spėliot, kada galėtų būt parengti Broniaus Radzevičiaus Raštai. Turint galvoj apimtis (vien Priešaušrio vieškelių II dalies autorinis mašinraštis – apie 1500 puslapių, o dar užrašų knygelės), gal įmanoma galvot ne apie popierinį, o skaitmeninį Raštų variantą? Bet: kas galėtų imtis tokio darbo, kita vertus, ar verta dėl dešimties, kaip manė pats Radzevičius, na, gerai – šimto skaitytojų?