(886) Visiškai tarp kitko: patikslinimas ir digresija

ernardinai.lt iš doxa.lt persispausdino Elžbietos Banytės parengtą rekomendaciją „10 lietuvių prozos tekstų, kuriuos tikrai verta perskaityti“. (Bernardinuos perskaičiau ir pakeiksnojau save, kad per retai užsuku į doxą – tikrai vertą dėmesio nuolat ir sistemingai pildomą tekstų sankaupą.)
Kai kas puolė siūlyt visokių papildų, net savo 10-ukus surašinėt; aišku, ir man norėtųs kokias Parulskio Tris sekundes dangaus siūlyt, bet: ne pats kūrinių sąrašas šiuo atveju svarbu, o pagrindimai, kodėl siūlomas tas ar anas daiktas; tokius surašyt – ne juokų darbas. Tvirtai ta rekomendacija sukalta, turint galvoj adresatą (9 dalykus iš 10 skaitęs, Undinės Radzevičiūtės Frankburgą prašokęs; teks lopyt skylę, nors nemanau, kad būtina; vienas dalykas užkliuvo: Icchoko Mero ir Grigorijaus Kanovičiaus nelyg supriešinimas dėl kalbos).
O dabar tas patikslinimas, dėl prancūzų. Pradėdama kalbą apie Ričardą Gavelį, Banytė kaip papildomą argumentą užrašo: „Kodėl išvis Gavelis? Ne tik todėl, kad jo knygos verčiamos į užsienio kalbas, o Prancūzijoje „Vilniaus pokeris“ susilaukė pakartotinio leidimo [...].“ – Jei Gavelio pakartotinis leidimas paminimas (nors: ar tai ne vad. papildomas tiražas?), tai tada kalbant apie Mero romaną Lygiosios trunka akimirką būtų galima tėkštelt kur kas svaresnį „prancūzišką“ argumentą: La partie n’est jamais nulle yra, jei gerai suskaičiavau, net septyni leidimai (pirmas 1979-ais, paskutinis 2003-ais). Išvertė šį romaną prancūzų kalbon (tiesa, ne iš lietuvių, o iš rusų, nors šiuo atveju kokios nors stilistinės ar kalbinės subtilybės nėra svarbu) filosofo Vosyliaus Sezemano sūnus iš pirmosios santuokos su Antanina Nasonova (1894–1941) Dmitri Sesemann (augęs su patėviu).
Digresija. Aurimas Švedas klausia Broniaus Genzelio, ar galima palygint, kuri – istorikų ar filosofų – bendrija patyrė didesnių nuostolių baigiantis Antrajam pasauliniam karui; atsakymas:

Manyčiau, kad didesnės netektys buvo filosofų. Iš senosios kartos Lietuvoje liko tik vienintelis Vosylius Sezemanas [Levas Karsavinas nepaminėtas todėl, kad labiau kultūros istorikas negu filosofas ar todėl, kad siejosi su Dailės institutu o ne Universitetu?] Visi kiti atsidūrė Vakaruose,. Kai Sezemanas grįžo iš įkalinimo, jo dėka atgijo prieškario filosofinės tradicijos: jis 1959 m. parašė studiją apie Aristotelį, vertė šio filosofo darbus. Paskui su jo vardu prasidėjo darbai estetikos srityje. Taigi Sezemanas atliko rišamosios grandies vaidmenį. Tuo tarpu apie [Eugenijų] Meškauską aš negalėčiau pasakyti, jog jis atliko tokį vienijimo su ankstesniąja filosofija funkciją. Jis greičiau tapo jungtimi su nedogmatiniu marksizmu.
Tiesa, negalėčiau kalbėti, jog egzistavo Sezemano mokykla. Tačiau jis suteikdavo kitą orientaciją savo aspirantams, kreipdamas juos į istorijos filosofiją. Tuo tarpu Meškauskas į pastarąją sferą žiūrėjo labai rezervuotai. Tačiau netrukdė Sezemanui dirbti. („Man marksizmas rūpėjo kaip istorinis fenomenas“, Naujasis židinys-Aidai, 2009, nr. 3/4, p. 112)

Sezemano mokykla neegzistavo, bet:

[...] gyvavo terminas „Meškausko mokykla“. Bet ji egzistavo tol, kol buvo aktyvus pats Meškauskas ir kol kitą įtampos polių kūrė Zimanas. Kol reikėjo gintis. O kai filosofijai nereikia gintis, apie mokyklas kalbėti yra sunku. (ibid.)

Kai skaičiau šitą pokalbį kaip šviežieną, neužkliuvau, o dabar stabtelėjau. Kuo čia dėta mokykla, siūlanti svarstyt apie mokytoją ir mokinius? Ar ne tiksliau būtų koks (ne tiesiogine, aišku, prasme) iš gėlų kalbos pasiskolintas clannas ar šeima (à la Mario Puzo romanuos). Eugenijus Meškauskas kaip koks krikštatėvis turi būt nepažeidžiamas („sąmoningai beveik nieko nerašė, nes puikiai suprato, kad prie teksto visados galima prikibti“, p. 109), kurio pagrindinis uždavinys apgint savo šeimą: „filosofų bendrijoje vykdavo scholastiniai mūšiai, kuriuose pajėgos išsidėstydavo taip: iš vienos pusės būdavo svaidomasi partijos nutarimais, o iš kitos pusės Meškauskas pasitelkdavo Marxo tekstus“ (ibid.). Globėjas ir globotiniai, Meškauskas – stogas.
Kaip čia įžvelgt filosofų mokyklos bruožų? Nepajėgiu.

(617) Visiškai tarp kitko: trys geriausios

Šiandien skaitinėdamas Literatūrą ir meną ėmiau ir prisiminiau, ką buvau išsiaiškinęs: seniai seniai kurį laiką (bent jau kai vyr. redaktorium buvo Vytautas Radaitis) LM redakcija rinkdavo tris geriausias numerio publikacijas; apie tai laiškais, pasirašytais savaitraščio galvos, būdavo pranešama ir jų autoriams (esu matęs kelis tokius).
Jei reiktų išrinkt tris geriausias 2014 metų 21 numerio? — Reiktų? – Galima:

(3) Aurimo Švedo „Žiniasklaidos laikas“ (visada perskaitau, pasitikrinu, ar kokios vertos perskaityt publikacijos tą mėnesį nesu pražiopsojęs);
(2) Giedrės Kazlauskaitės atsakymai į LM anketą (ne tik todėl, kad irgi esu radiofilas);
(1) Aivaro Veiknio „Treji metai lentpjūvės“ (tokios ironijos ir autoironijos nesitikėjau iš poeto); kad ir toks pasažas:

Birutė – sandėlininkė. Pagrindinė jos veikla lentpjūvėj – nieko neveikti. Šiaip taip susitvarko. (p. 26)

(290) Der Zeitgeist: stalininių laikų (požiūrio į Maironį) kismas

Šiandien dar kartą perskaičiau Aurimo Švedo pokalbį su a.a. prof. Vanda Zaborskaite („Išbandyti, iki kur galima eiti“, NŽ-A, 2007, nr. 3, p. 93–103). V.Z. manymu, tuoj po karo kurį laiką Lietuvoj dar „tvyrojo kažkokios liberalizmo iliuzijos“, kurios ėmė sklaidytis 1947-ais po nutarimų dėl žurnalų Zvezda ir Leningrad; būtent tuolaik „visuomenę persmelkė didžiulės baimės jausmas“ (pratęsčiau: pirmiausia baimės būti ištremtiems [1947–1949-ųjų didieji trėmimai], t.y. ≈ fiziškai sunaikintiems). Ir sąmones sukaustė baimės mirt ledas (retrospektyviai žvelgiant; juk bus atsiprašant оттепель). Ir šitie trys pokyčiai, mano manymu, l. tiksliai atsispindi reakcijose Kosto Korsako (pasak V.Z., žmogaus ambicingo ir savimylos, bet aiškiai žinojusio, kas yra vertybės, ir kuo puikiausiai jutusio der Zeitgeist).

Kosto Korsako šaržas,
pieštas Stasio Krasausko
(60-mečio proga, Šluota, 1969, nr. 20)

• 1947-ais V.Z. priimama į aspirantūra. Korsakas pasiūlo imtis temos „Maironio Jaunoji Lietuva“ pakomentuodamas:

Žinot, tai tokia tema, kuri visada tiks, kad ir kaip pasikeistų aplinkybės.

• Po kurio laiko (spėtina, kokių beveik metų? ergo, 1948-ais?) V.Z. pateikus keletą pirmųjų savo darbo skyrių įvertinti, darbo vadovas K.K. perskaitęs ir pasakęs:

Žinot, aš net negaliu pabraukti, kas blogai, nes blogai yra viskas, pats kalbėjimo būdas yra ydingas. Jūs paskaitykit „Tiesos“ vedamuosius ir suprasite, kaip dabar rašoma, į ką reikia lygiuotis... 

Ar tai, K.K. reakciją, galima įvardint kaip liudijimą: diskursas lūžo, iš esmės pasikeitė apie 1948-us?

• V.Z. į šią pastabą mėgino šiek tiek atsižvelgti, bet kai baigtą disertacijos tekstą pateikė darbo vadovui, K.K. atsidūrė nepavydėtinoj situacijoj: atvirai nesiryžo sakyt, kad tokio darbo negalima leist gintis, nes pats juk ir suformulavo temą, tad verdiktą suformulavo šitaip:

Neatsiras žmogaus, kuris sutiktų oponuoti [Jūsų darbui]. 

Kitais žodžiais tariant, visi bijos reikšt savo nuomonę apie Maironį. Taip ir baigės šio V.Z. darbo istorija stalininiais laikais: tekstas „atgulė į stalčių“, o V.Z. susitaikė su mintim, kad šią temą teks „palaidoti“. Visa tai vyko iki 1950-ų, kada tyrėja buvo priimta dirbti į VU. Taigi, maždaug trejų metų laikotarpis.

P.S. Nesu skaitęs straipsnio, kurio tema būtų: Maironio recepcija sovietmečiu: oficialusis ir tradicijos tąsos diskursai. Gremėzdiškai įvardijau temą, bet mintis, regis, suprantama. (Jei atsiras proga, užfiksuosiu dar vieną Maironio recepcijos epizodą, jau iš praėjusio amžiaus 9-o dešimtmečio.)

(238) Tarp kitko: apie sovietmetį ir spalvas

Vakar per Kritikų klubo diskusiją „Kodėl šiandien (ne)reikalingas Justinas Marcinkevičius?“ [nebuvo diskusijos, tik šiaip pašnekėjimai] Aurimas Švedas, be kita ko, pasakė, kad sovietmečiu buvę daugiausia įvairaus intensyvumo pilkos, o ne baltos ir juodos spalvos. Bet tai sakant turėta juk galvoj ne tiesioginė, o perkeltinė šių būdvardžių prasmė (pilkasis kardinolas Zimanas, Juodas ir Baltas metraštininkai Mindauge), spalva kaip etinis/politinis vertinimas: juoda – blogai, balta – gerai (o kodėl ne raudona ir, tarkim, žalia?).
O kaip keitėsi tikroji koloristika? Teprisiminiau Ramutės Rachlevičiūtės sakinį apie tapytoją Alfonsą Motiejūną (1912–1979), kurio brandžiausias kūrybos laikotarpis prasidėjo nuo 1956-ųjų, vad. Atlydžio, ir tęsėsi daugiau nei dešimtmetį:

Motiejūnas nusišveitė savo paletę, išmesdamas stalininį pilkos, rudos ir juodos spalvos purvą, anksčiau už kitus, net už tapybos grandus – jautrų koloristą Algirdą Petrulį (1915–2010) ir temperamentingąjį spalvininką Augustiną Savickį (g. 1919). (Šiaurės Lietuva/2011, red. Stasys Tumėnas, Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2011, p. 40)