Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? Kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?be kita ko, pareiškia:
Į visą šitą dirbtinę hierarchiją man, tiesą sakant, nusispjaut. Labai didelė tų rašytojų dalis, kuri vadinama klasikais, yra ne klasikai, o paprasčiausia seniena. Labai daug literatūros yra beviltiškai pasenusios. Manau, kad mūsų literatūros istoriją reikia nedelsiant perrašyti. Kas tai padarys – neaišku [vėliau savo viltis susieja su Amerikos lietuviais; Tomas Venclova turįs būt jų priešaky]. Iš lietuvių literatūros instituto, kaip iš ožio pieno – nieko, matyt, padoraus nesulauksim. Visos tos snaudžiančios valstybinės įstaigos turi miegančios gražuolės statusą. Gaila, bet ten dirba visai ne gražuolės... (p. 106)Nuo ko turėtų prasidėt „padori“ lietuvių literatūros istorija, Andriušio manymu?
Aš labiausiai vertinu Amerikoje sukurtus lietuvių poetų ir prozininkų kūrinius. Manau, nuo jų ir reiktų pradėti lietuvių literatūros pradžią. Nuo amerikietiškojo postmodernizmo. Su nedideliais nukrypimais į praeitį ir ateitį. [...] vertėtų atsisakyti linijinio literatūros istorijos supratimo. Mūsų literatūra vystėsi kaip sraigė, tai judėdama, tai vėl susitraukdama. Todėl laiko tiesė neturi šiai literatūrai jokios reikšmės. (ibid.)Negi išties žmogus mano, kad Venclova ir kt. (kas tokie? Kelertienė, o dar?) ims rašyt literatūros istoriją pagal svetimą receptą??? Istorijų gali būt daug, tik – reikia parašyti. O pasamprotaut, kad reiktų, – kuris čia negalėtumėm? Anksčiau tokių pliurpalų klausydamasis šypsodavaus, o dabar jau imu pykti: na kiek galima šūdą malt? „Reikia nedelsiant perrašyti“, – čia juk sovietmečio suvažiavimų ir plenumų retorika: reikia nedelsiant įveikti atsilikimą, reikia nedelsiant pašalinti kliūtis, trukdančias etc.
Ir dar apie gražuoles. Va čia tai diediška kliurka. Na, nepažįsta vyriškis visų Institute dirbančių žmonių – ką padarysi, bet šitaip... Tikriausiai parašęs pamanė, kad bus labai šmaikštu. Deja.
Munduro garbė? ;)
AtsakytiPanaikintiO Venclovos liet.lit. istorija tikrai būtų įdomi. Galėtų iš tiesų parašyti, kaip Milošas parašė lenkų. Nemanau, kad Venclova spjautų į klasiką ar paskelbtų ją seniena.
Oi ne, Inga, tikrai ne munduro – nebent megztinio:) Jei atvirai, tai baisiai supykau dėl to jo atsiprašant pašmaikštavimo apie gražuoles. Na, nevalia taip elgtis.
AtsakytiPanaikintiDėl Tomo V.: iš straipsnių įmanu spręst, kokia ta jo istorija galėtų būti; tikrai ne tokia, kokios norėtų Žilvinas Andriušis. – „Laimei, Maironis“:)
O kur yra ta užparaštė, gal ore? Ir kaip joje parašyti visą istoriją?
AtsakytiPanaikintiUžparaštė privatizuota, joj pastabas rašo –vg—:) Per vėlai atsibudot, gražuole. Regis, užužparaštė dar tuščia.
AtsakytiPanaikinti