(1026) Visiškai tarp kitko: šis tas dėl Janonio ir desovietizacijos

aip supratau iš Vigmanto Butkaus įrašo tinklarašty, Šiauliuos svarstoma, ar gimnazija liks su Juliaus Janonio vardu, ar reikia kito.
Vardas – mokyklos bendruomenės ir Šiaulių savivaldybės reikalas; iš šalies žiūrėdamas tepasakyčiau: jei mokiniams ir mokytojams atsiras daugiau motyvacijos mokyt ir mokytis – tepersivadina gimnazija kad ir Pasaulio Bambos vardu.

Ivan Vladimirov,  Pogromas Žiemos rūmuose, 1917
(nerimtas klausimas: kaip būt reagavęs Janonis į tokius veiksmus?)

Užfiksuosiu kelis mintigalius dėl paties Janonio, jo politinių pažiūrų, kurios yra (ir, manau, dar ilgokai bus) pagrindinis diskusijų objektas. (Ko Janonis kaip poetas mokės iš lietuvių poezijos, ko iš latvių – mažai kam įdomu.)

Svarstybos, kaip jis būtų reagavęs ir elgęsis, jei būtų sulaukęs to, ko laukė – kad Rusijos imperijoj įvyktų revoliucija, – vis dėlto nerimtas dalykas, nes tegalim remtis prielaidom. (Nelabai rimta, manyčiau, ir, tarkim, baksnot į 1916-ų vasaros rašiny randamą siūlymą paskaityt Stalino brošiūrą, nesiūlant pasidomėt šalia minimu Karlu Kautskiu; vienas tapo tironu, kitas aršiu Lenino ir Trockio idėjų ir ypač veiksmų kritiku.)
Digresija: 1975-ais, metais anksčiau negu Biržuos buvo pastatytas paminklas Janoniui (ką su juo daryt – irgi vis kyla kalbų), Chicagoj išėjo Jurgio Jašinsko knyga Julius Janonis: poetas ir revoliucionierius, kur yra tai, ko nėra sovietmečiu Lietuvoj išleistose knygose: pvz., Amerikon emigravusių seserų atsiminimai apie brolį. Kaip motto Jašinskas pasirinko Henriko Radausko eilėraštį „Nemirtingumas“ iš Žiemos dainos:

Tu gyvenai, tu vaikščiojai kadais
Po žiaurią žemę su skambiais skliautais
Ir nuėjai atgal, iš kur atėjęs,
Ir tavo kapą lanko aklas vėjas
Arba lietus. Ir tu girdi: nauja
Rūsti sonata bėga lietuje,
Ir tu drebi, tu nori užrašyti,
Bet nedrįsti net popieriaus prašyti,
Nes mirusiems įsakoma gulėti,
Nes jie privalo amžinai tylėti.

Kalbėjimas už mirusį – labai slidus reikalas; nebent patys artimiausi turi tokią teisę; jaunėlė sesuo Emilija Janonytė-Railienė, gyvenusi Baltimorėj, 1957-ais (kai išėjo Janonio Raštų dvitomis su Vlado Niunkos, beje, baigusio gimnaziją, kol kas tebesivadinančią Janonio vardu, įvadu): „Man yra didžiausias nesmagumas, kai matau ir girdžiu, kaip jie jį savinasi... Jeigu Julius žinotų, koks komunizmas yra dabar, jo kūnas apsiverstų karste...“ (cit. iš Jašinsko kn., p. 247) .
— O ką galim pasakyt remdamiesi faktais?
(a) Dėl Juliaus Janonio veiksmų, kuriuos lėmė jo politinės pažiūros, nė vienas žmogus nenukentėjo – nė vieno bendramokslio ateitininko nei Šiauliuos, nei Voroneže neprimušė, nieko niekam neįskundė ir pan.; bent jau nežinau tokių atvejų.
(b) Taip, gyvenimo pabaigoj kelis mėnesius Julius Janonis buvo nominalus bolševikas, net su pareigom – RSDDP(b) Lietuvių rajono komiteto sekretorius. Bet pasirinkdamas savižudybę paliudijo nesąs iš esmės bolševikas, nes buvo įsitikinęs, kad žmogus turi laisvą valią spręsti savo gyvenimo ir mirties klausimą; iš jo 1917-15-17/30 rašyto priešmirtinio laiško Zigmui Aleksai-Angariečiui:

Esu tos nuomonės, kad kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ir savo mirties šeimininkas ir todėl, sveikatai nebeleidžiant tinkamai gyventi, nenoriu būti niekam sunkenybė ir išbraukiu save iš gyvenančių tarpo.

Kaip įvertino tokį Janonio apsisprendimą tikras bolševikas Vincas Mickevičius-Kapsukas?

[...] aiškindamas Janonio nusižudymą, aš jokiu būdu negaliu jo pateisinti.
Ne, revoliucionierius ir darbininkų klasės kovotojas nėra „savo gyvenimo ir mirties šeimininkas“. Jo gyvenimas priklauso ne jam, o darbininkų klasei, partijai, ir jis neturi teisės jo sulig savo nuožiūra pertraukti.

Jurgiui Jašinskui šis požiūrių į vieną esminių egzistencijos klausimų sugretinimas atrodė duodąs pakankamai pagrindo neigiamai atsakyti į klausimą „Ar Janonis buvo bolševikas-komunistas?“
Prieduras: ne tik dėl Janonio; dėl kitko daugiau (11-09; žvalgybon į facebooką užvakar buvau išėjęs)
Vytautas Ališauskas surašęs savo punktus dėl Janonio; pirmi du:

a. Janonis buvo menkas, trečia/ketvirtaeilis poetas. Daug menkesnis net už iš Naisių kilusį Zigmą Gėlę ar net Edmundą Seponaitį. Vytautas Montvila buvo daug geresnis poetas.
b. Deja, bet buvo jis marksistas eseras („aušrininkas“), o paskui ir bolševikas. Mano brangus bičiulis Virgis Gasiliūnas depresijos ištikto vaikino pasiaiškinimą, kodėl žudosi, skirtą raudonajam išdavikui Aleksai Angariečiui laiko atsižadėjimu nuo bolševizmo: „kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ir savo mirties šeimininkas ir todėl, sveikatai nebeleidžiant tinkamai gyventi, nenoriu būti niekam sunkenybė ir išbraukiu save iš gyvenančių tarpo“. Ne, jis nė trumpam nedvejoja Markso-Lenino-Trockio idėjų teisingumu. Egzistencialistas buvo ir Sartre – tai netrukdė jam garbinti Mao. (2017-11-05; atiduodamas pasvarstymus Lietuvos žinioms, juos paredagavo; čia pirminis variantas)

Galima sutikt, galima – ne, bet suformuluota aiškiai ir (svarbiausia) konkrečiai. Tokia VytA-ko nuomonė, viskas tvarkoj. Bet va „publicistika“ à la Antano Smetonos, kai visi metami vienan maišan, o norint sustiprinti įspūdį su menamais priešingos nuomonės atstovais dar pasiginčijama, man atrodo niekam tikusi:

Išnaikinome leninų ir dzeržinskių gatves, berods. Janonių, salomėjų, girų ir cvirkų dar liko. Kaip ir kolūkiečių, melioratorių, tarybų, pergalių…(2017-10-22)
Gerokai didesnė problema savi šunsnukiai, t.y. šunsnukiai, bet savi, ir dar talentingi. Paminklai jiems, jų vardais pavadintos gatvės, mokyklos… Ir kai tai paremiama dar tarybinių profesorių išvedžiojimais apie neprilygstamą talentą ir vietą mūsų literatūros panteone, jie pasidaro nepajudinami, nepaisant to, kad savo gyvenimo pavyzdžiai[s] tiesiog nuodija mūsų jaunąją kartą. O mėgėjai sakyti, kad karalius nuogas, tuoj pastatomi į vietą: „nekiškite savo purvinų rankų prie mūsų šventenybių, kosmopolitai, globalistai, liberastai, tautos išdavikai…“ Ką daryti, kur rasti atramą sprendžiant šią koliziją? Viena vertus, negali švaistytis talentais ir taip skurdžioje mūsų literatūros padangėje, kita vertus, tautos išdavikus kelti ant pjedestalo irgi yra niekšybė. (2017-11-06)

— Vytautas Ališauskas įrašo pradžioj prisiminė frazę nomen est omen, vardas yra lemtingas ženklas; Vytas Dekšnys priminė kapitono Vrugelio dainelės žodžius: „Как вы яхту назовёте, / Так она и поплывёт!“; tas animacinis filmas (jachtą pavadino „Bėda“, ir prasidėjo bėdos) daliai lietuvių tikriausiai labiau įsismelkęs galvon negu Plauto Persas: parduodama menama vergė pasisako vardą – Lukrida (lucrum – pelnas, nauda), ir dėl to (nomen atque omen) jos kaina iškart šokteli – vergė tokiu vardu lems būsimus turtus; komedija tatai, todėl galų gale pirkėjas patyrė nuostolių. — Nežinau, man tai tik juodokai juokaut noris paskaičius, esą mirusių žmonių gyvenimo pavyzdžiai nuodijantys jaunąją kartą. Gerai, Salomėjos Nėries gyvenimas nuodija vienos Vilniaus gimnazijos moksleivių protus ir sąžines, tai pavadinkim ją a.a. Balio Gajausko vardu – ir visi mokyklos absolventai taps bebaimiai patriotai; apklausų neatlikta, bet jei tikim, kad nomen est omen, tai tikriausiai Antano Smetonos gimnazijų Kaune ir Ukmergėj auklėtiniai balsuoja už tautininkus ir skaito Platoną, o baigusieji AMB gimnaziją Kaišiadoryse remia socialdemokratus ir antros žmonos ar vyro ieško iš dirbančių aptarnavimo sferoj; gal Raudonosios armijos prospektą pervadinus Savanorių ir sumažėjo avarijų; gal Sąjungos gatvę (tokia tikrai yra Biržuos) pervadinus Jono Laucės vardu joj gyvenantieji bemat susirauks knygyne pamatę visokius laisvalaikio skaitinius; mėgstu „Pergalės“ saldainius, dar nenusinuodijau, bet gal juos pavadinus kitu vardu ir taptų sveikesni.
— Reikia desovietizuot, – šitas motyvas logiškas. — Mantas Adomėnas kaip VytA-ko svarstymų komentarą įdėjo savo 2017-11-06 rašto Vilniaus merui kopiją. Pasveikinęs dėl apsisprendimo pašalint Petro Cvirkos paminklą, siūlo tęst „visiškos desovietizacijos programą Vilniaus mieste“, t.y. pervadint Nėries ir Giros, Pergalės, Nugalėtojų, Kolektyvo, Melioratorių, Mechanikų gatves, aišku, pakeist SN gimnazijos vardą, peržiūrėt visas atminimo lentas ir lenteles – žodžiu, išvalyt Vilnių nuo „sovietinių šešėlių“; „modernios Lietuvos valstybės 100-metį Vilnius galėtų pasitikti be sovietinę ideologiją regimai primenančių taršalų“. — С глаз долой – из сердца вон? — Yra žmonių, mėgstančių kasytis, net malonumą jaučiančių: tik pamato kokį šašą – ir iškart nukrapšto; jei po tuo šašu pūlinys – anas išbėga, gerai, bet ir šašus nuo beužgyjančių žaizdelių drasko; kiti lukteli, kol šašas pats nukris. Mano supratimu, šita kova su sovietmetį tiesiogiai ar netiesiogiai primenančiais tikriniais ir bendriniais vardais labai primena kasimąsi; ne, nemanau, kad tai iš principo blogai, bet tai fasadinė desovietizacija, paviršinė ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Jei jau desovietizuot, tai pradėt reiktų nuo gyvųjų, ne mirusiųjų: pvz., ar Manto Adomėno kolegės Seimo narės Irenos Š. disertacija vadintas tekstas vertai buvo nostrifikuotas? ar aukštųjų partinių mokyklų diplomai lygiaverčiai tikrų aukštųjų mokyklų diplomams? Pasikapokit su gyvaisiais, gerb. desovietizacijos entuziastai, pažiūrėsim, kaip seksis. (Kokia mano nuomonė šiuo klausimu? Šaukštai popiet. Desovietizacija turėjo įvykt atkūrus valstybę, o dabar jau tik desovietizaciniai žaidimai vyksta.)
P.S. Vakar bibliotekon atkeliavusiam Metų 11-am numery Baltušio Vietoj dienoraščio dar vienas gabalas – 1989-ų rugsėjis ir spalis; tuolaik Baltušis kaip AT deputatas viešai išsakė savo požiūrį į vykstančius pokyčius. Griaudu skaityt: kas pritaria mano „be abejo teisingiems“ žodžiams – geras žmogus, o kas nepritaria (tarkim, brolis Leonardas) – tas menkysta ir pan.; ir nė menkiausio ženklo abejonės savim – aš visada teisus, klysta kiti.

(899) Iš popieryno, xxxiv: tarsąjaus reikšmės patikslinimas ir apie politinę savitaigą

Prieš ketvertą metų Vigmantas Butkus Dzintaro Sodumo padlatvietį išvertė sovietlatvis; komentare prisiminiau Atgimimo pradžioj sugalvotą tarsąjų; užfiksuotas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne [10-03 papildyta tuo, kas čia toliau subaksnota]. Prieš porą dienų radau dar vieną to žodžio vartosenos pavyzdį, ir net reikšmė tiksliai nusakyta.
Romualdas Ozolas, „Kur dabar esame?“, Atgimimas, 1989-03-31, nr. 13, p. 3:

Pasipriešinimo lietuvių tautiniam ir valstybiniam atgimimui bekompromisiškumą, išreiškiantį šiandienines rusų didžiavalstybinio imperializmo tendencijas, atstovauja „Jedinstvo“ tarsajai* [be nosinės], ir jausena, ir elgsena, ir kalbėsena iškylą iš pačių tyriausių Stalino laikų.
-------------------
* Tai naujadaras, reiškiąs „Tarybų Sąjungos žmogų“ ir apibūdinąs žmogų, susitapatinusį su kokia nors pseudoidėja. 

(Tai tik patikslinimas.) Frazė politinė savitaiga Ozolo tekste užkliuvo:

Lietuva šiandien jau pradėjusi daug labai svarbių politinės savitaigos darbų. Kaip jie išsidėsto pagal mūsų naujausią politinį kalendorių, kurį formuoja mūsų aukščiausiosios valdžios darbotvarkė LTSR Aukščiausioje Taryboje?
Pavasario sesijoje mes turėtume priimti praėjusioje sesijoje nepriimtą dokumentų paketą – Konstitucijos pataisas dėl Respublikos nuosavybės, dėl pilietybės, dėl Lietuvos įstatymų viršenybiškumo ir Deklaraciją dėl suvereniteto. [...]
Rudens sesijoje [...] būtinai turės būti priimtas ir įstatymas dėl referendumo, kad, jeigu nutarsim referendumą esant tinkamu Konstitucijos visatautinės apklausos būdu, – būtume tam juridiškai pasirengę.
Pačią Konstituciją priiminėti, matyt, tiksliausia būtų 1990 metų pavasario sesijoje – kai bus išrinkta nauja mūsų Aukščiausioji Taryba: tik demokratiškai išrinkti žmonės turi aprobuoti pirmojo mūsų demokratinio gyvenimo etapo Konstituciją.

Kodėl užkliuvo ta politinė savitaiga? Todėl, kad toks dalykas vyko, bet tik šitam tekste radau jį tiksliai įvardintą (tai nereiškia, kad kituose tekstuose ta frazė nevartota): pirmiausia reikėjo įteigti sau, kad mes ne tik norime, bet ir galime, esame pasirengę atkurt nepriklausomą valstybę; savitaigos procesas turėjo eit bent jau per kokį žingsnį ar du prieš konkrečius sprendimus. Manau, kad nemažai daliai žmonių siūlomas politinės savitaigos tempas, ypač ištarus „A“ Kovo 11-ąją (kiek žmonių, tarkim, 1988-ų pavasarį tikėjo, kad netrukus Lietuva pasiskelbs esanti nepriklausoma valstybė?), tapo per greitas, pritariama buvo ne suvokus kam ir kodėl taip ar kitaip reiktų daryti, ką ir kaip tai pakeis, o tiesiog dėl protą gaubusių iliuzijų, esą va tuoj tapsim visiškai laisvi, mus pripažins ir po metų kitų gyvensim kaip švedai. (Nežinau, gal ir klaidingas toks pasvarstymas.)

(881) Iš popieryno, xxxii: apie tekstasklaidą

Nežinau, kas ten išties tame Lietuvių kalbos institute vyksta, kokios perturbacijos, bet jei reiktų pasakyt vieną gerą dalyką – pasakyčiau, kad Ritos Miliūnaitės tvarkomas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas yra tikrai prasmingas darbas. (Ir ne tik todėl, kad jo dėka žodis batauti net rusų–lietuvių kalbų žodynan pateko.) Reikia, privalu fiksuot, kaupt, sistemint. Tai bet kokio mokslo pamatas.
Šįryt el. paštu išsiunčiau vakarykštį radinį:

Naujažodis: tekstasklaida
Reikšmė: tekstų viešinimas tam tikru būdu [gal tiksliau: kokiu nors būdu?]
Vartosenos pavyzdys: Savaitraščio Literatūra ir menas vyr. redaktorius Kornelijus Platelis: „Mes [t.y. savaitraštis] esame ne žiniasklaida, o tekstasklaida – pateikiame visus geriausius tekstus, kuriuos savo ubagystėje galime sugraibyti.“
Šaltinis: „Misija: išsaugoti tekstų kultūrą“ [pokalbis apie kultūrinės spaudos tendencijas], Park@s, nr. 51, 2007-04, p. 1 (priedas prie: Literatūra ir menas, 2007-04-27).
Kita informacija: Sėkmės!

— Įdomus tas šiauliečių rengiamas Park@s buvo. O gal tebėr, gal tik nerandu, kur jis pasidėjo? (Vigmantas Butkus, vienas iš aktyviųjų mėnraščio bendradarbių, turėtų viską žinot, gal komentaru atsilieps.) O Šiauliuos – išleidus 50 Parko numerių – surengtas pokalbis, kuriame Kornelijaus P. naujažodį sužvejojau, dabar skaitant keletą mintigalių prišaukė.

Gintautas Mažeikis: Kur yra skaitytojas ir kaip jis randamas? Mūsų kartais klausia, kodėl „Park@s“ nebeleidžiamas su „Šiaulių kraštu“, su kuriuo buvo leidžiamas trejus metus. Bet tada laikraštis dažniau buvo ne skaitomas, o naudojamas pakuroms. Kai pokalbis vyksta ne su tais žmonėmis, jis yra beprasmiškas ir tuščias. Geriau vienas skaitantis laikraštį, nei 10 tūkstančių, naudojančių jį tik pečiui pakurti. (p. 3)

Teisybė, kol ėjo su Šiaulių kraštu – neskaitydavau, tik dėl tų pakurų nesinorėtų sutikt – ir jų reikia, todėl labai džiaugiuos, kad Literatūra ir menas spausdinamas ant „gamtai draugiško popieriaus“ (nors kažkaip keistai tas apibūdinimas skamba), o va Nemunas, turiu pasakyt, labai blogai dega, ir perdengt nokinamų pomidorų sluoksniams netinkamas, bent taip atrodo.
Jei jau apie LM užsiminiau, visiškai pritariu Alvydui Šlepikui:

Aš pats džiaugiuosi „1 eilėraščio“ rubrika – taip į eilėraštį labiau įsižiūrima, kita vertus, tai įpareigoja autorių pateikti tokį eilėraštį, kuris gali skambėti vienas nepriklausomai nuo knygos konteksto. Jis turi būti labiau koncentruotas, galų gale turėti tuos stebuklingus dėmenis – pradžią, vidurį ir pabaigą. (p. 1)

Na, dėl stebuklingų dėmenų – vargu ar jų visad reiktų jų norėti, bet kad pradžioj ir tik vienas – labai gerai: tai ir būna vienintelis eilėraštis, kurį – atvirai šnekant – išties perskaitai nepaisydamas autoriaus pavardės. Poezijos publikacijas dažniausiai perbėgi, tik retkarčiais stabtelėdamas prie kokio konkretaus eilėraščio.
Ir Herkaus Kunčiaus pasvarstymų baigiamasis akcentas teisingas:

Straipsnio ar esė stimulas turi būti kibirkštis, žiežirba – kad nepatinka, kad skauda – tokie patys banaliausi dalykai. Nors ir laikausi tokio principo – Rastauskas mane yra išmokęs: negalima teksto rašyt įpykus, reikia palaukti kokią savaitę, kažkaip kitaip tada visi tie dalykai susiklosto. Prieš kelis mėnesius bandžiau galvoti, kokios temos galėtų būti įdomios ir atsitiktinai pamačiau propagandinę Rusijos TV laidą (Rusijos TV man dar sugeba įžiebti tą žiežirbą – aš pradedu piktintis ir pan.), kurioje buvo paminėtas lietuvis [Bronius Maigys], 1985 m. Ermitaže sieros rūgštimi apipylęs Rembrandto „Danają“. Pasirodo, žmogus gulėjo Černiachovskio [= Černiachovsko psichiatrinėj] ligoninėj, o dabar gyvena Lietuvoje. Bet man įdomus buvo kitas faktas: Ermitažo generalinis direktorius Petrovskis [= Piotrovskis] sako: „Man žmogaus gyvybė palyginus su meno kūriniu nėra tokia svarbi.“ Būtų galima svarstyti apie tai – apie meno kūrinių naikinimą, žmonių naikinimą, esu sau pasižadėjęs tai padaryti, bet paprasčiausiai... tingiu. (p. 3) — [Apie tai pasvarstyta po trejų metų rašytam tekste: H.K., „Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi“, Kultūros barai, 2010, nr. 5, p. 2–7.]

Skaitydamas samprotavimus, esą trūksta autorių, sunku priprašyt galinčių ką nors parašyti todėl, kad kultūriniai leidiniai nepajėgūs mokėt bent kiek padoresnių honorarų, vis pagalvoju: arba honorarai turi būt dideli, arba tikrai turi norėt parašyti; honorarai dideli (bent jau 100 eurų į sąskaitą už straipsnį) vargu ar įsivaizduojamoj ateity bus, lieka tas noras – norėt tai noris, bet kad tingis rašyt, va kur šuo pakastas. Kad sąžinė per daug negraužtų ką nors pabaksnoji be įsipareigojimo, ir toliau sau durnių volioji. Ir nešokinėji trečią nakties prakaito išpiltas – nesisapnuoja, kad be tavo rašalų lietuvių kultūra bedugnėn garma.
(Tinklaraštis – irgi ne žiniasklaidos, o tekstasklaidos priemonė. Nors Inga greičiausiai parašys, kad turėtų būt tekstosklaidos.)

(635) Tarp kitko: ogi visai gražu būtų

Vartinėdamas mėnesinį moksleivių žurnalą Ateitis užtikau:

Lapkričio 18 d. latviai švenčia savo Nepriklausomybės atgavimo šventę. Ta proga dedame porą latvių poetų eilėraščių. (1938/39 m.m., nr. 3, p. 136)

Ir įdėti du Henriko Nagio, dar gimnazisto, vertimai: Fricio Bārdos „Elegija“ ir Kārlio Krūzos „Sustoju šešėly pas langą“.
Literatūra ir menas turi rubriką „Vienas eilėraštis“; dedami ir originalūs, ir verstiniai. Ogi visai gražu būtų, jei LM primintų skaitytojams ir apie Nepriklausomybės šventes tokiu būdu, kaip padarė Ateitis. (Tarkim: Lapkričio 28-oji – Albanijos nepriklausomybės diena; reiktų pakapstyt: Aistis su vienu albanų poetu Paryžiuj bendravo, regis, kažką iš prancūziškų pažodinių ir išvertė.)
Beje, ta Bārdos „Elegija“ visai nieko, išskyrus keletą kirčiavimo riktų:

Kai miegančiais laukais, šaltos šviesos nužertais,
Žvaigždėms aukštai liepsnojant, vienas vaikštau
Ir mintyse slepiu gyvybės didžią mįslę, –
Į žemę visuomet kreipiu vargingą veidą.

Žvaigždes pamėgus, man nuliūdo siela.
Man jų žėrėjimas toks šventas buvo ir švelnus lig skausmo.
Ir sieloje sapnai – sapnai užgimę kėlės...
Ir, slėpdams juos, aš marmuro laiptais lipau į skliautą.

Lipau į begalybės stebuklingas sferas,
Rankas ištiesęs, lyg kažką pagaut norėčiau.
Nuo virpančio dangaus nenusigrįžo mano žvilgsnis,
Ir aš nuleisti ištiestųjų rankų negalėjau...

Bet vis dėlto – jos tuščios nusileis, tik tuščios.
Prie šaltos žemės karštas veidas glausis – – –
O žvaigždės vėl taip abejingai krūpčios
Ir kitą klystantį apgaus. – – –

Įdomu, ką apie vertimą pasakytų Vigmantas Butkus, apie Bārdą rašęs ir jo šį tą vertęs (Baltoskandija, nr. 3, 1993, p. 3)?
P.S. (2018 XI 23) Atsiverčiu šiandien išėjusį Šiaurės Atėnų numerį: Latvijos Nepriklosomybės 100-metis primintas vertimais; kadangi jubiliejus, tai ne koks vienas eilėraštis: ir poezijos (Rūdolfo Blaumanio, Kārlio Skalbės, Leono Briedžio ir kt. eilėraščių puokštė, versta Audriaus Musteikio), ir prozos (Eriko Ādamsono apsakymas, verstas Laimanto Jonušio [gal ir per ilgas laikraščiui, du pilni puslapiai]; Uldžio Bērzinio idilė, versta Vigmanto Butkaus). Gražu ir prasminga, manyčiau.

(244) Tarp kitko: Maironio ir muziejų metams artėjant

Važiuodamas darban 19 troleibusu nuo Pašilaičių ligi Antakalnio tikrai daugiau negu penkis kartus mačiau priminimą, kad 2011-ieji – Miłoszo metai; besibaigiantieji – dar ir Čiurlionio metai, ir Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metai; tiesa, prisiminiau, dar Dievo Gailestingumo metai (bet šito nesu vertas).
Nelabai korektiška būtų klaust, kam skirtieji metai paminėti prasmingiausiai – jei nori ką nors prisimint, kuo pasidomėt, jokie oficialūs (pa)skelbimai nebūtini, bet dingojas, kad būtent Miłoszui skirtų renginių/leidinių daugiausia būta; va 12-29 dar ir naujo dokumentinio filmo apie poetą premjera. Asmeniškai? Perskaičiau Gimtosios Europos antrąjį leidimą – neskubėdamas, sustodamas prie kai kurių epizodų ir pagalvodamas: taip, arba žmogus turi įžvalgos galią, arba ne; jei ne, tai nepadės ir istoriosofo titulas (R.O. turiu galvoj); ir dar apie vieną dalyką dažnai susimąstydavau: manicheizmą, kuriam nors ir nevisiškai (nevisiškai, nes katalikas manėsi esąs?), bet pritarė Miłoszas. Ne tik kad bent savo galvoj galėčiau išvest paralelę tarp Cz.M. ir Broniaus Krivicko (plg. pastarojo „Šėtono monologus“ ir „Jo atsakymo žodį“; beje, abu šie eilėraščiai perrašyti pluoštan, kurį 1952-ų pačioj pradžioj laišku gavo ir buvęs Br.Kr. dėstytojas „drg. prof. V. Mykolaitis-Putinas“), ne, pats imdamas manyt, kad gėris ir blogis – du lygiaverčiai pradmenys, kurių kova (mūsų galvose ir sielose) lemia žmogaus kelią ir pasaulio raidą, taigi, įpuldamas erezijon, KB supratimu (turėtumėm manyt: blogis – tik gėrio stoka).
Šįmet užtikau tikrai įdomią bei informatyvią svetainę čiurlionis.eu. Ir vis sutrikdavau išvydęs per TV rodomą socialinę reklamą, kur matomi valstybės globojami vaikai ir klausiama: kuris iš jų būsimasis Čiurlionis? Padėkime etc. Ir nieko sau negalėdavau padaryt – girdėdavau: kuris iš jų mirs 35-erių?

Kiti metai – muziejų ir Maironio; mėginau rast programas, visus ketinimus atspindinčias, – deja. Belieka pasidžiaugt Maironio lietuvių literatūros muziejaus prasmingu sumanymu „Pažįstamas ir nepažįstamas Maironis“, jau šįmet pradėtu, – kiekvieną darbo dieną paskelbt ką nors apie jį.
Kaip sudominti tuo, kas „neįdomu“ („Žinau, mokykloj mokėmės!“)? Nežinau. Ir apskritai: ar verta mėgint? Abejoju. — Reikia demitologizuoti kultūros kanonui priskiriamą figūrą, nuleisti ant žemės, priartinti prie homo simplex, – kas nors patars. – Va Zigmas Toliušis buvo prirankiojęs žinių apie Maironio santykius su moterim. Skelbkit. Ir dar kas nors atsiras! Juk sklando mitas, esą Maironis turėjęs nesantuokinių palikuonių? Iškaskit, kas papasakotų, esą mama yra pasakojusi etc. — Jeigu tik tai gali sudomint, ar verta domint? Abejoju. Labai abejoju. Iš esmės abejoju.
Ir vis dėlto – P.S.: Vigmantas Butkus, gretindamas Maironio „Trakų pilį“ su Auseklio (Miķelis Krogzemis, 1850–1879, su išlygom galima sakyt: latvių Maironis) „Šviesos pilim“, labai esmingai įžvelgė: mūsų kelias – dažniau per metonimiją, o latvių – per metaforą; gal tai turint galvoj ir galima ką nors įdomaus padaryt? Tarkim, kopiant į Šatrijos kalną (Šatrija, tu senute meili, / Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!) anapesto žingsniu tiesiog patirti silabotonikos kaifą? — Ekskursijos pavadinimas „Maironis kaip silabotonikos metonimija“ – skamba? Oi tik kai kam, vienam antram, gal dar trečiam.

(151) Skaitinėjami tinklaraščiai

Rokiškio iniciatyva, kai pagalvoji, ir logiška, ir naudinga, bet va tą bendrajausmį sunkoka pajust: я, ты, он, она; вместе – целая страна (blogosfera, lietuviškai – gal tinklaraštynas; plg. rankraštynas, žodynas, skruzdėlynas); jaunystės laikai individualizman stūmė, be to, linija tarp žinių, skirtų „sau“ ar „kitiems“, nešiuolaikiška trajektorija nuvinguriavusi, storesnė, ir vargu ar jau ją bepakeisi (įsikirto: už žodį teks atsakyt kaip už daiktą, pasak M.M.).
Taigi – paklusdamas proto balsui (reikia) – surašiau, ką skaitinėju (garsių ir be garsinimo neįdėjau sąrašėlin).
Pirmiausia – žmonių, kurių nepažįstu:

• http://mylimasvilnius.wordpress.com/ – kai kurie iš(si)aiškinimai fantastiški, o šitos nuotraukos – išvis viršūnė (bent man);
• http://gidas.wordpress.com/ – įdomybės apie senąjį Vilnių ir VU;
• http://dusimtaidevyni.livejournal.com/ + http://graffiti.puslapiai.lt/ + http://50000.lt/ – trys (?) viename (?): unikalus derinys;
• http://labanaktis.blogspot.com/ – ir nuotraukos įdomios, ir tekstus perskaitau (nors ir be lietuviškų grožybių – varnelių bei nosinių);
• http://jucaitis.blogspot.com/ – dizainą išmanančio žmogaus nuomonės;
• http://troyyestroy.blogspot.com/ – ir kaip tokį žmona pakenčia??? Beresnevičių myli labiau negu ją (taip tik atrodo);
• http://sovmaras.livejournal.com/ – dažniausiai apie reiškinius vienu dviem trim sakiniais (kai kurie visai taiklūs);
• http://anaiptol.livejournal.com/ – dėl (auto)ironijos patinka;
• http://knyguziurkes.wordpress.com/ – stilius nepatinka, bet vis tiek peržiūriu: juk apie knygas.

Žmonių, kuriuos pažįstu:

• http://blogas.satenai.lt/jonusys/ – Laimanto Jonušio;
• http://vklase.livejournal.com/ – Aurelijaus Katkevičiaus; 
• http://www.ve.lt/blog/author/Linas/ – Lino Poškos;
• http://maumaz.livejournal.com/ – Justino Žilinsko (gal nesupyks, taip pavadintas).

P.S. Dviejų pradėtų, bet primirštų, gaila: Gintaro Grajausko Elementoriaus ir Vigmanto Butkaus Šiauliuose ir ne tik. O kitų (kurių tinklaraščius tikrai skaityčiau) tekstus kultūriniai savaitraščiai ar svetainės (kultūrpolis.lt, kamanė.lt, bernardinai.lt ir kt. pan.) susiurbia – ir gal net centą kitą sumoka.

(148) Rastinukai, xvii: varia

Tai, ko nežinojau: Lenkijoje nustatyta, kad vilkai bijo prastos kokybės vyriško dezodoranto kvapo. (vilkai.blogspot.com)
Tai, apie ką net nepagalvojau: [Lietuvių] tautiniai kostiumai storina moteris. (Daiva Markelis, White Field, Black Sheep: A Lithuanian-American Life (2010), citatą radau Laimio Jonušio rašytoj šios knygos recenzijoj, ŠA, 2010-12-23)
Tai, ko ir reikia tikėtis šiais laikais: Amerikoje 82 procentai gyventojų norėtų parašyti knygą ir mažiau nei pusė perskaitė bent vieną knygą pastaraisiais metais. (Žinia iš Rimanto Kmitos str. „Skaitymo sutrikimai“, LM, 2010-12-24)

P.S. R.K. straipsnis – jau antras su rubrika „Kritikų klubas“; po vieną kas mėnesį Literatūroj ir mene turėtų rodytis (pirmasis buvo Vigmanto Butkaus „Pabiros pastabos apie aktualius kritikos aspektus“).
Kmitos teksto bene esminė mintis, regis, ši:

Žiūrint plačiau, mums reikia, kad Žemaitė, Putinas, Nėris žvelgtų ne nuo paminklų ir postamentų, būtų ne mokyklos programoje, ne ant banknotų, bet sąmonėje. Mūsų klasikai nėra savaime nei įdomūs, nei neįdomūs, viskas priklauso nuo pateikimo.

Ir prisiminiau jau gal keleri metai neįvykdomą sumanymą: įrašyt, kaip Artūras Valionis (sveikinu tapus LRS nariu; ir kitus tapusiuosius sveikinu) repuoja Donelaitį, Baranauską, Maironį. Net mane, seną diedą, toks pateikimas užkabina ir veža.

(56) Vilnews kaip kultūros postsostinė, i

Šitą Rodiono Petrovo (LT) plakatą pamačiau VDA pirmo aukšto koridoriuj (apie 11-27–12-27 veikusią tarptautinę parodą „VilNews of the World“ galima paskaityt Aistės Bimbirytės tekstą). Gan tiesmukas, bet plakatas juk tam ir yra: užmetei akį, ir aišku.
Nežinau, ar jau visur nukabinti/nusukti/pašalinti rašytiniai ženklai, liudiję, kad pernai Vilnius buvo EKS. Balius baigtas, svečiai išsiskirstė, likom šeimininkai. Dabar sprendžiam, kurias „dovanas“ pasilikt, kurias grąžint, kurias išmest. Vartoju daugiskaitą, nors gal tiksliau būtų vartot tokią „kuopinę vienaskaitą“: Vilniaus savivaldybė.
Įdomiausias klausimas: kokia lemtis ištiks Urbanavičiaus „Krantinės arką“ (dėl kitų lyg ir aišku: liks)? Apie ją šį tą jau esu fiksavęs čia ir čia. Kultūros ministerija mėgino vaidint demokratiją savo interneto svetainėj skelbdama apklausą, ką daryt su trim panerio skulptūrom. „Rezultatas“ išėjo: palikt. Savivaldybė pasimokė, tokio žingsnio nežengė, pasirinko kitokią apklausą (kuri suktų norima linkme). Šiandien nuo ryto įvairiose svetainėse galima perskaityt:

Dauguma Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių nepritaria idėjai sostinės centre prie Neries palikti skulptūrą "Krantinės arka", kuri dažnai vadinama tiesiog vamzdžiu.
Anot dienraščio "Vilniaus diena", per anoniminę apklausą iš dalyvavusių 43 politikų tik 5 pasisakė už tai, kad "Krantinės arka" būtų ir toliau eksponuojama senamiesčio pašonėje. Vienas apklaustųjų nuomonės neturėjo. Likę 38 tarybos nariai pageidautų, kad meno kūrinys būtų nedelsiant išmontuotas arba perkeltas į kitą vietą.
Savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas kitą savaitę svarstys, ar verta iš naikinamos viešosios įstaigos "Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS) savivaldybės žinion perimti diskusijų visuomenėje sukėlusią "Krantinės arką".

Homo simplex vilnensis nuomonę atspindi vienas iš delfio.lt skaitytojų: „Laikas apsikuopti nuo pseudomeninių šiukšlių.“ Dauguma deputatų, aišku, tam dėl įvairiausių priežasčių pritaria. Spėju, Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas irgi pritars (balsų dauguma). Kas toliau pagaliau? „Meno kūrinys nedelsiant išmontuojamas arba perkeliamas į kitą vietą.“ Ką gi, gal atsiras protestuojančių prieš išmontavimą? Prisijungčiau. O antrasis variantas – perkelt į kitą vietą – visiškas nesusipratimas: „Krantinės arka“ kurta būtent šitai vietai; kita vertus, tikiuos, kad skulptoriaus autorinės teisės irgi šį tą turėtų reikšt.

Prieduras: antras žingsnis
Pradžioj maniau, kad gana tuos žingsnius fiksuot, viskas juk aišku, bet paskui pagalvojau: jei pradėjau, reikia tęst. Viską taip nepastebimai greit užkloja nauja informacija. Taigi: antras žingsnis „Krantinės arkos“ byloje (fiksuojama pagal Aistės Almanaitės tekstą, 15 min, 2010-01-22).
2010-01-20 Vilniaus tarybos Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas, kaip ir spėjau, balsų dauguma nutarė, kad „Krantinės arkos“ šįmet Neries pakrantėj turėtų nelikt. Už tokį sprendimą pasisakė 5 komiteto nariai, vienas balsavo už skulptūros sunaikinimą, o du – už tai, kad „Krantinės arka“ liktų prie Neries.
Ką tie penki iš tiesų turėjo galvoj, neaišku, – greičiausiai, ką ir tas vienas. Penketuko nuomonę komiteto pirmininkas Algirdas Gricius pagrindė taip:

Iš esmės mūsų nutarimas nieko nereiškia, tai tiesiog patarimas. [...] Aš manau, kad kiekvienas daiktas turi turėti savo vietą. Ši skulptūra yra ne vietoje. Jeigu ji stovėtų prie Gariūnų tilto, nieko nesakyčiau: tegul žiūri pravažiuojantys į ją. Tačiau kai vamzdis ar arka, kaip ten ją vadina, stovi prie Gedimino pilies, to nesuprantu.

Jo pavaduotojas dailininkas Arvydas Šaltenis, vienas iš dviejų, balsavusių už tai, kad skulptūra liktų:

Koks skirtumas, ar skulptūra patinka, ar nepatinka. Tai yra ekspertų pripažintas meno kūrinys ir jis turi likti ten, kur yra. [...] Tai [būtų] barbariška. Tai tas pats, kaip A. Hitlerio laikais buvo deginamos knygos. Nugriovus „Krantinės arką“ būtų parodytas visuomenės neišprusimas.

(Jei kam kiltų noras paspėliot, kas mano taip pat ar iš esmės panašiai kaip Šaltenis, štai Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto sąrašas (pagal: http://www.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/88/?mid={lt;3;146}) pirmininkas Algirdas Gricius; pirmininko pavaduotojai: Juzef Kvetkovskij ir Arvydas Šaltenis; nariai: Larisa Dmitrijeva, Zita Kelmickaitė [išeitų, kad ji dar nepasirinko: politika ar žurnalistika? bet kad iki praeitų metų lapkričio lyg ir turėjo], Algirdas Paleckis, Algirdas Ramanauskas, Povilas Tamošauskas ir Nina Šesternikova. O kas iš jų balsavo už skulptūros sunaikinimą?)
Labai įdomus niuansas: Gricius aiškina, kad jie balsuodami priėmė patarimą, o nutarimą turįs priimt kitas žmogus – savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Milėnas. Tas aiškina dar nežinąs, kaip bus pasielgta, vienas nepriimsiąs sprendimo, teiksiąs siūlymą miesto tarybai svarstyti, ką daryt. Ir ratas užsidaro. Pirmiausia anoniminė tarybos narių apklausa, galiausiai – ta pati taryba pakeldama rankas dar kartą išreiškia savo nuomonę. Tegyvuoja demokratija!
Beje, o kokia vyriausiojo miesto architekto (toks žmogus turėtų būt) nuomonė? Skulptūros praeitų metų pradžioj, manau, buvo pastatytos ten, kur jis neprieštaravo?
Bet ar verta šitam sprendimo radimosi kely ieškot logikos ar ko nors panašaus? Daugumai nepatinka, vadinas, turi nelikt. Ir prisiminiau Vigmanto Butkaus vienos esės pabaigą:

Esmė dabar jau ta, Josifai, kad demokratijos principas, labai sveikintinas kone visose žmonių veiklos srityse, bent dviejose iš jų netinka: mene ir moksle, tačiau yra jose labai demokratiškai ir labai plačiai taikomas. Kaip gi kitaip?! („Monologas Josifui Brodskiui vienu demokratijos klausimu“)

Ramiai mąstant, p. Milėnui nėra kur skubėt – iki pavasario, kol Neries krantinė taps pravažiuojama, laiko tikrai dar yra. O gal gamta padės – įvykdys daugumos norą už dyka: ledonešis nugriaus skulptūrą, kaip kad atsitiko su Zbigniewo Pronaszkos sukurtu Adomo Mickevičiaus modernistiniu paminklu prieš karą? (Žiema šįmet tikrai solidi.) Jei nenugriaus, tai bent stipriai išklibins, ir teks ją pašalint kaip keliančią grėsmę žmonių saugumui. Ir nebereiks sudarinėt skulptūros demontavimo darbų sąmatos, kuri gali pasidaryt visai nemaža esanti.