 |
| A.Ž. šaržas (dail. Algirdas Šiekštelė, Šluota, 1972, nr. 2) |
Geriausias darbas tam tikro amžiaus sulaukus: pildyti didįjį lietuvių kalbos žodyną... Tą darė velionis Albinas Žukauskas. Taip gerokai „perdirbo“, rodos, XV ir XVI tomus. Baisiai keikė sudarytojus, kam tiek žodžių ir reikšmių praleidę.Kur tie tomai dabar? Vargu ar LKI, kuris 2002-ais baigė leisti LKŽ. Šiaip, juk tik mirusios kalbos žodyną galima „baigti“.
P.S. Apie žodžių kilojimą iš vienos giminės kiton: filma – filmas, atvirutė – atvirukas etc. Tik sociolingvistikos reikalas? Bent jau tos būtų.
P.P.S. (2012-04-17) Regis, pavyko išsiaiškinti, kur tie Albino Žukausko turėtieji LKŽ tomai. Pasak dukters, turėtų būti Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kuris dalį archyvo ir bibliotekos perėmė po poeto mirties.
Poeta- poetas, nepamenu pas Janonį ar Maironį pavartota poeta?
AtsakytiPanaikintitroy
Poėta – tokią žodžio formą vartojo Maironis ir ji labai tiksliai rimavosi su „numylėta“. LKŽ „liepia“ kirčiuot poetà ir nurodo, kad substantivum masculinum, nors man panašiau į neutrum (vėpla, kerėpla ir pan.).
AtsakytiPanaikintiTai niekas ir nebaigia LKŽ pildyt; kuriama papildymų kartoteka, kuri popieriniais tomais gal ir nevirs, bet elektroninis variantas kažkada, matyt, bus.
AtsakytiPanaikintiO Žukauskas, jei taip ir darė, tai tikrai ne 15 ir 16 tomus, nes kai jie išėjo (1991 ir 1995), jis jau buvo miręs (1987). Apie Žukauską galima sakyt ir kita prasme, kad jis pildė lietuvių kalbos žodyną (ne leidinį), nes daugybę visokių individualių žodžių susikūrė poezijoj, tik jie ten nusėdę ir tūno.
Dėl popierinio LKŽ: manau, reiktų ir papildymus išleist; vis dėlto popierius yra popierius, jo jokie hakeriai neįveiks. Apie baigtį mėginau pajuokaut, nes man žodžių junginys „baigė leisti [dar gyvos kalbos] žodyną“ atrodo panašus į oksimoroną.
AtsakytiPanaikintiDėl Žukausko: o taip, visiškai sutinku: tūno, bet ar domina žodynininkus tie jo kūriniai – l. abejoju.
Dėl Gedos: kuriuos tomus Žukauskas pildęs, sprendžiant ir to „rodos“, jis, matyt, tiesiog nežinojo, užrašė, kas pasidingojo. O kad Žukauskas galėjo užsiimt žodyno „perdirbimu“ – vargu ar vertėtų abejot.