(426) Užparaštė, lix: apie Vienažindžio „Sudiev, kvietkeli“

Pagaliau išleisti Motiejaus Miškinio (1898–1974) – Gogolio, Dostojevskio, Tolstojaus, Bunino vertėjo, literatūros vertintojo, poeto Antano M. brolio, viename laiške save pavadinusio grafofobu – Rinktiniai raštai (parengė Jonas Šlekys; LLTI, 2012). Lyg ir džiaugtis reiktų. Per knygų mugę buvo parduoti du knygos egzemplioriai: vienas tolimai giminaitei, kitas – buv. M.M. mokinei iš Juknėnų. Po mugės – dar keli. Ir tai visai daug. Turint galvoj dabartinę situaciją.

Dėl vienos smulkmenos šis įrašas randas.
1970–1971-ais rašytame tekste apie Baranauską artėdamas prie pabaigos (p. 155–157) M.M. sukteli šonan – prisimena mokytojystės Marijampolėj laikus, praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio antrą pusę.
Sykį jam tekę svečiuotis kolegos, irgi Rygiškų Jono gimnazijos mokytojo, namuose; jo žmona – rusė, gimusi Samaros ar Simbirsko gubernijoj, ten ir mokslus ėjusi, gana gerai kalbanti lietuviškai – buvusi didelė lietuviškų dainų gerbėja, visų dainų švenčių Kaune ir kitur lankytoja. Taigi M.M. buvo paprašytas ką nors padainuoti. Ir užtraukęs „Sudiev, kvietkeli“. Po kelių posmų šeimininkė jam tarusi: „Aš prašau padainuot lietuvišką dainą, o jūs dainuojate rusišką“ ir ėmusi dainuot, tik truputį kita gaida, „Прощаюсь, ангел мой, с тобою“.
Ir M.M. labai gailisi tada neužsirašęs rusiško teksto, teprisimenantis, kad tekstai daugiur skyrėsi, rusiškieji žodžiai buvę sentimentalesni, o melodija – ne tokia graudi kaip lietuviškoji. („Vadinas, Vienažindys įliejo į romansą tikro aukštaitiško lyrizmo.“)
Atkarpa apie „Sudiev, kvietkeli tu brangiausias“ [beje, vienas romanso posmas įterptas į Sinclairio The Jungle] baigiama paapgailestaujant:

O rusiškojo „Прощаюсь...“ teksto ir dabar nepažįstu. Su mielu noru jį „pastudijuočiau“.

Pagooglinau. Saltykovas-Ščedrinas yra parašęs apsakymą tokiu pavadinimu; komentare nurodyta, kad tai XVIII amžiaus rusų romansas. Ir stop. O išties visai įdomu būtų palygint tekstus, – laisvas vertimas? sekimas? Ir išgirst, kaip tas romansas skamba smalsu.
Gal atsirastų norinčiųjų pasiknaisiot internetuos giliau?

Prieduras (2016-05-02) Kartais taip atsitinka, kad kas nors ima ir parašo nelyg tavo teksto tęsinį. Taip pagalvojau skaitydamas Donatos Mitaitės eseistinius atsiminimų gabaliukus Literatūroj ir mene (2016-04-01), konkrečiai – šitą:

„SUDIEV, KVIETKELI...“, arba apie kolegišką solidarumą. Seniai jau. Vytautas Vanagas, sudarinėjęs Vaižganto raštus, paprašė sužinoti, ką reiškia Vaižganto pastaba „Iš rusiško“ prie Vienažindžio eilėraščio „Sudiev, kvietkeli...“. Apklausiau, ką galėjau, pradėdama nuo slavisto Tomo Venclovos. Jis atsakė, kad turbūt turimas galvoj koks rusiškas romansas, ir pridėjo, kad Uptono Sinc­lairio romane „Džiunglės“ tą „Kvietkelį...“ dainuoja lietuvių emigrantai. „Koks nors romansas“ – netikusi frazė akademinių raštų komentaruose. Kažkuris iš negalėjusių man padėti garbių maskvėnų liepė skambinti Sergejui Bočiarovui. Muisčiausi ilgai. Sergejus Bočiarovas, toks labai protingas, dirbo tame pat instituto skyriuje, kuriame baigiau aspirantūrą, bet mano bendravimas su juo apsiribodavo pagarbiu „Zdravstvujte, Sergej Georgijevič“. Paskambinau. Pasakė, kad nežino, bet... koks jūsų telefonas?.... Jei ką sugalvos, paskambins. Va taip reikia mandagiai išsisukti iš situacijos, pagalvojau. Skambinti nebebuvo kam, kapituliavau ir pamiršau (ne mano juk problema – Vanago). Gal po poros savaičių pakėlusi telefono ragelį išgirdau: „Zdravstvujte, eto Bočiarov.“ Jis vis pamiršdavęs ir vėl prisimindavęs mano klausimą, bet nieko negalėjęs sugalvoti. Tada paskambino Michailui Gasparovui ir tas išsprendė problemą per penkias minutes. Man buvo padiktuota romansų rinkinio metrika, dar pora to, kur „iš rusiško“, strofų. Iš tiesų labai panašu. 1961 m. tas romansas dar buvęs dainuojamas kažkur prie Maskvos.
Ir kodėl pastaruoju metu vis prisimenu Sergejų Bočiarovą? Gal, kad žinau apie rimtas jo sveikatos problemas? Gal, kad neseniai FB platybėse šmėkštelėjo sena jo mažytės, bet į tėvą labai panašios dukters nuotrauka? Gal tiesiog dėl bendros situacijos?.. O „Kvietkelio...“ istorija – visai gera tema straipsniui arba bent studento kursiniam darbui. (p. 31)

Prikibau prie paatostogavusios ir grįžusios darban D.M.: o kur ta bibliografinė nuoroda ir pora posmelių? Atidavusi Vytautui Vanagui lapelį, tai turėtų būt panaudota kur nors Vaižganto Raštų komentaruose. Peržiūrėjau 17 tomą, kuriame Vaižganto studijėlė apie Vienažindį. Nėr. Vadinas, kažkur kitur, nes juk ne kartą Vienažindį Vaižgantas savo rašiniuos minėjo.
Pagaliau! (2017-10-07) Brigita Speičytė, rengianti Vienažindžio rinkinį „Gyvosios poezijos“ serijai, rado tą romansą (internete):

Прощаюсь, ангел мой, с тобою,
Прощусь со счастием моим...
Увы, я принужден судьбою
Под сводом неба жить один.
Настал последний час разлуки,
Прости, душа моя, прости.
В печали, горести и скуке
Я должен дни свои вести.
Ах, нет, прости, я не жалею,
Что дни свои с тобой гублю;
Пускай я от любви истлею,
Со словом я умру «люблю!».
Любил, любить тебя я буду,
В какой бы ни был стороне,
Тебя до гроба не забуду,
С тобой я рай найду везде.

Bibliografinė nuoroda: Городские песни, баллады, романсы, parengė Alla Kulagina ir Fiodoras Selivanovas, Maskva, 1997, 185 tekstas.

(146.1) Tarp kitko: dar apie tolstojininkus Lietuvoj

Lygut lygutėliai prieš metus, 2010-12-20, paskelbiau įrašą apie Tolstojaus sekėjus, lyg ir paminėdamas rašytojo mirtadienio 100-metį. Ir kas keisčiausia, vos ne kasdien tas įrašas perskaitomas (312 kartų per metus). Vis atsiranda googlinančių: tolstojus/levas tolstojus.
Tai va, norėdamas nenuvilt ieškančiųjų ir įtardamas, kad galiu paprasčiausiai užmiršt, fiksuoju: paskutiniam Metų numery (2011, nr. 12, p. 93–104) yra Vytauto Almanio pasakojimas „Ne mūsų dienų didvyris“ – apie tolstojininką Andriejų Kalendrą (*1885 Rygoj, mirusį po 1952-ų Sibire iš bado), gyvenusį labai nuošaliai, tarp pelkių, netoli užpraeitą vasarą aplankyto Mūšos tyrelio; irgi susirašinėjusį su pačiu Tolstojum (laiškai neišliko), kuriam irgi buvo patarta nekeliaut Kanadon, o likt arčiau gimtųjų vietų; karo/pokario metais glaudusį žydus, rusus ir vokiečius, ištremtą, nes neleidusį sau meluot (lankos miškiniai? – lankos); etc., etc.; įsivaizduoju per Viasat History TV rodomą filmą apie šį žmogų; ir kas pasakotų yra – dukros dar gyvos (bet čia jau nuklydau šonan).
Prieduras (2018 XI 3) Apie Kalendrą ir jo šeimą, Žagarėj gyvenusį Edvardą Levinską, Juozą Petrulį, kilusį iš Kupiškio, istorijos ir kultūros žurnale Žiemgala yra Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano rašinys „Levas Tolstojus ir Šiaurės Lietuvos tolstojininkai“ (2018, nr. 1, p. 54–55).

(146) Tarp kitko: apie tolstojininkus Lietuvoj

Prieš 100 metų mirė Levas Tolstojus. Kokių publikacijų ta proga būta lietuviškai? Bernardinai.lt paskelbė pokalbį su rašytojo proproanūkiu Piotru Tolstojum „Jeigu L. Tolstojus pažiūrėtų į mus...“ (parengė Michalina Bočiarova), Šiaurės Atėnai – ištrauką „Velnias“ iš Pavelo Basinskio knygos „Levas Tolstojus: bėgimas iš rojaus“ (vertė Vytautas Kinčinaitis), o daugiau nieko rimtesnio ir nepastebėjau.
Įsiminė per Svobodą girdėta Boriso Paramonovo esė „Актуальность Толстого-мыслителя“ (tekstas yra čia):

В массах именно Толстой-проповедник был почитаем и читаем. Можно с известным основанием сказать, что Толстой в России вполне мог бы сыграть роль Лютера, возглавить отечественную Реформацию.

Besiklausydamas prisiminiau Birutės Masionienės studiją Levas Tolstojus ir Lietuva (1978), kurią prieš egzaminą kitados skutamuoju būdu tespėjau perbėgt. Perskaičiau.
Ir pagalvojau: kuo galėjo tapt Edmundas Steponaitis (1892–1908), jei ne tokia ankstyva mirtis? Su Tolstojum pradėjo susirašinėt tebūdamas 14-metis, paskui užkibo už Vladimiro Solovjovo, skaitė Dostojevskį, Leonidą Andrejevą, Byroną, Hugo, Shelley, Baudelaire’ą… Sunku įsivaizduot dabartinį jaunuolį, kuris būdamas tokio amžiaus tokiais „neįdomiais“ dalykais domėtųs. Presimbolistas, rimavęs: harmonija–agonija, vibracija–gracija. (Jo kūrybos Rinktinė išėjo 1988-ais.)
Bene toliausiai tolstojystės keliu buvo pažengęs mokytojas Balys Dūda (1896–1924): mėgino suburt „humanistų kuopą“, kuri, kaip duchoborai, atsisakytų nuosavybės ir įsikurtų komunoj – gyventų dirbdami žemę ir leistų Tolstojaus raštus. 1921-ais nusižiūrėjo Dabužių dvarą netoli Kavarsko, jau buvo sutvarkę dokumentus. Kai jau entuziastai ketino persikelt į įsigytą dvarą, apylinkėj pasklido kalbos, esą bolševikai tveria kolchozą. Buvo padaryta krata, tarp vieno iš būsimų komunininkų popierių rastas „Gumanistų kuopos įstatų svarstymas“. Pirmasis žodis perskaitytas kaip „komunistų“ ir padarytos atitinkamos išvados: areštuoti trys broliai Dūdos, dvi seserys Garbauskaitės, brolis ir sesuo Jėčiai. Ir tik teisme, pasitelkus advokatus, pavyko įrodyt, kad buvęs užrašytas žodis „humanistų“... Belaukiant teismo, sušlubavo Balio Dūdos sveikata, įsimetė džiova, ir žmogus neilgai trukus mirė. Užgeso ir bene vienintelis bandymas Lietuvoj įkurt tolstojininkų komuną.
P.S. Vienas B.D. straipsnis yra paskelbtas anarchijoj.lt – apie Gandhį, garsiausią tolstojininką (apie žurnalą Meilės keliais daugiau žr. čia – visas pirmas nr. yra).
Dar žr. priedurą prie įrašo po metų.

(42) Tarp kitko: spėjimas, i

Gaut Nacionalinę kultūros ir meno premiją šįmet pretenduoja:

Almantas Grikevičius
Povilas ir Dalia Lidija Mataičiai
Laimonas Tapinas
Jonas Rimgaudas Jurašas
Romualdas Rakauskas
Vladas Urbanavičius
Marija Matušakaitė
Giedrius Kuprevičius
Vytautas Landsbergis
Ramutė Skučaitė
Henrikas Algis Čigriejus
Rolandas Kazlas
Eugenijus Viktoras Miliūnas
Žilvinas Kempinas

Ryt, 12-11, antrą popiet bus paskelbti šeši, jau laureatai. Juokingi tokie spėjimai, bet kodėl nepabandžius? Dėl įdomumo. Taigi: Tapinas, Jurašas, Rakauskas, Matušakaitė, Skučaitė (didžiausios simpatijos) ir Kazlas (bent vienas, dar nespėjęs nepražilt).

P.S. Kultūros ministerijos svetainėj kabo klausimas:

Koks turėtų būti skulptūrų („Puskalnis“, „Dviaukštis“, „Krantinės arka“) palei Nerį likimas? — Palikti ten[,] kur yra / Išmontuoti ir utilizuoti / Parduoti aukcione

Nors vargu ar tai ką nors lems, pareiškiau savo nuomonę: palikti ten, kur yra (kai žiūrėjau, tebuvo balsavę 8 žmonės). Bet Urbanavičiui vis tiek premijos neskirs – per daug drąsos reiktų.

P.P.S. (12-11) Nuo pat 14.00 laukiu, kaip koks Sargis grįžtančio šeimininko, kol Kultūros ministerijos svetainėj išdygs pranešimas, kam paskirtos nacionalinės premijos. Pagalvojau: pranešimas parengtas, tai spaudos konferencijai artėjant į pabaigą ims ir įmes svetainėn. Juokingas tu padaras, —vg—! Pradėdamas žaidimą sakei sau: dėl įdomumo, o dabar? Manija!
Nesulaukiau. Išgirdau per Žinių radiją 14.43, paskui lrt.lt radau paskelbta 14.30 kaip ELTA-os inf.
Ką gi, penkis iš šešių atspėjau. Nemaniau, kad dviem režisieriams (spėtam Jurašui ir paliktam ramybėj Almantui Grikevičiui, nors vienas teatro, o kitas kino) duos. Be to, buvau užmiršęs, kad dabar viena premija skiriama už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus. Tapiną sąrašan įtraukiau negražiai manydamas, kad ir šįkart lems priežastys, apie kurias viešai vengiama kalbėt.
Oficialusis verdiktas:

Skelbiama, kad režisierius A. Grikevičius premijos nusipelnė už viso gyvenimo nuopelnus, režisierius J. R. Jurašas – už modernios teatro kalbos kūrimą, legendos sugrąžinimą į šiandieninę Lietuvą, fotografas R. Rakauskas – už fotografijos meno poetinį įtaigumą, menotyrininkė M. Matušakaitė – už autentiškas senosios Lietuvos dailės atodangas, rašytoja R. Skučaitė – už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą, aktorius Rolandas Kazlas – už tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes, už kūrybinį principingumą.

Digresija. Šiame įraše susitiko premijos ir kūrinys iš metalo (turiu galvoj Urbanavičių), ir prisiminiau Sully Prudhomme’ą – poetą ir eseistą, 1901-ais gavusį pirmąją Nobelio literatūros premiją, nors buvo manoma, kad ji atiteks Levui Tolstojui.
Dabar ir prancūzai tikriausiai jo kaip rašytojo praktiškai nežino, tik literatūros istorikai kaip parnasietį pamini ar antologijų sudarytojai prisimena, tarkim, jo filosofines poemas skambiais pavadinimais: Les Destins (Likimai, 1872), La Justice (Teisingumas, 1878), Le Bonheur (Laimė, 1888), vieną kitą eilėraštį parenka.
O va kad jis buvo vienas iš tų, kurie protestavo prieš la tour Eiffel statybą, manau, yra daugiau žinančių. Tuolab kad 1887-ais „Lettre de protestation des artistes“ pasirašė tikrai garbi kompanija.

Various pamphlets and articles were published throughout the year of 1886, then on February 14 1887, with the construction work barely begun, there appeared the Artists’ Protest. The “Protest against the Tower of Monsieur Eiffel”, published in the newspaper Le Temps, is addressed to the World’s Fair’s director of works, Monsieur Alphand. It is signed by several big names from the world of literature and the arts: Charles Gounod, Guy de Maupassant, Alexandre Dumas junior, François Coppée, Leconte de Lisle, Sully Prudhomme, William Bouguereau, Ernest Meissonier, Victorien Sardou, Charles Garnier and others to whom posterity has been less kind. Other satirists pushed the violent diatribe even further, hurling insults like “this truly tragic street lamp” (Léon Bloy), “this belfry skeleton” (Paul Verlaine), “this mast of iron gymnasium apparatus, incomplete, confused and deformed” (François Coppée), “this high and skinny pyramid of iron ladders, this giant ungainly skeleton upon a base that looks built to carry a colossal monument of Cyclops, but which just peters out into a ridiculous thin shape like a factory chimney” (Maupassant), “a half-built factory pipe, a carcass waiting to be fleshed out with freestone or brick, a funnel-shaped grill, a hole-riddled suppository” (Joris-Karl Huysmans). Once the Tower was finished the criticism burnt itself out in the presence of the completed masterpiece, and in the light of the enormous popular success with which it was greeted. It received two million visitors during the World’s Fair of 1889. (ten yra ištraukų ir iš to Protesto laiško, ir Gustave’o Eiffelio interviu).

Ne, negretinu Eifelio bokšto ir „Krantinės arkos“ (kas sieja? – abu stovi gerai matomoj vietoj ir yra geležiniai), nors su tais pasipiktinimais kultūros istorijoj yra įdomių dalykų buvę. O ta Paryžiaus pasaulinė paroda mums labai reikšminga – pirmąkart ten ir mes eksponavomės; aišku, bokštu buvo domimasi labiau negu lietuviais, bet negi ko kito galima tikėtis? (Remigijus Misiūnas visą šį reikalą gan detaliai yra sulasiojęs knygoj Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 metais, 2006.)