(146.1) Tarp kitko: dar apie tolstojininkus Lietuvoj

Lygut lygutėliai prieš metus, 2010-12-20, paskelbiau įrašą apie Tolstojaus sekėjus, lyg ir paminėdamas rašytojo mirtadienio 100-metį. Ir kas keisčiausia, vos ne kasdien tas įrašas perskaitomas (312 kartų per metus). Vis atsiranda googlinančių: tolstojus/levas tolstojus.
Tai va, norėdamas nenuvilt ieškančiųjų ir įtardamas, kad galiu paprasčiausiai užmiršt, fiksuoju: paskutiniam Metų numery (2011, nr. 12, p. 93–104) yra Vytauto Almanio pasakojimas „Ne mūsų dienų didvyris“ – apie tolstojininką Andriejų Kalendrą (*1885 Rygoj, mirusį po 1952-ų Sibire iš bado), gyvenusį labai nuošaliai, tarp pelkių, netoli užpraeitą vasarą aplankyto Mūšos tyrelio; irgi susirašinėjusį su pačiu Tolstojum (laiškai neišliko), kuriam irgi buvo patarta nekeliaut Kanadon, o likt arčiau gimtųjų vietų; karo/pokario metais glaudusį žydus, rusus ir vokiečius, ištremtą, nes neleidusį sau meluot (lankos miškiniai? – lankos); etc., etc.; įsivaizduoju per Viasat History TV rodomą filmą apie šį žmogų; ir kas pasakotų yra – dukros dar gyvos (bet čia jau nuklydau šonan).
Prieduras (2018 XI 3) Apie Kalendrą ir jo šeimą, Žagarėj gyvenusį Edvardą Levinską, Juozą Petrulį, kilusį iš Kupiškio, istorijos ir kultūros žurnale Žiemgala yra Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano rašinys „Levas Tolstojus ir Šiaurės Lietuvos tolstojininkai“ (2018, nr. 1, p. 54–55).