(224) Tarp kitko: tikėtina, non omnis moriar?

ibliotekon atkeliavo Naujosios Romuvos nr. 3. Pradžioj – du straipsniai apie Karłowiczius: Krystynos Rutkowskos apie Janą K., kalbotyrininką, etnografą, gimusį ten pat kur ir Vincas Krėvė – Subartonyse (nieko tikrai naujo perskaitęs nesužinojau) ir Anatolijaus Lapinsko apie Jano K. sūnų Mieczysławą, kompozitorių (apie šį žmogų nieko nežinojau). Būtent jo mirties vietoj Tatruose stovi atminimo akmuo su Horacijaus fraze „Non omnis moriar“ (Carminum liber tertius, XXX, 6).
Daugiausia rašoma apie M.K. Lietuviškąją rapsodiją, sukurtą 1906-ais. Pasak Lapinsko, „tai, ko gero, vienintelis pasaulyje ne lietuvio sukurtas simfoninis kūrinys, kuriame ne tik skamba autentiškos liaudies melodijos, bet šviečia ir bendra lietuviškos dvasios aura, kurią kompozitorius sugėrė kūdikystės ir vaikystės metais“ (p. 9).
Perklausiau tą Rapsodią litewską. Visai patiko (pirmiausia dėl žemo diapazono), ir pradžios interpretacijai būčiau linkęs pritart: esą pro ostinatinį bosą bando prasiveržt gamtos, nors greičiau – tolimų prisiminimų garsai, spėtina – gimtojo Višniavo (p. 7) – gimtojo ir Izraelio Prezidentui Šimonui Peresui.

Prieduras (vis apie tą Horacijaus frazę sukiojantis). 1934-ais Jonas Senkus MIC, norėdamas primint kun. Antaną Kaupą, mirusį prieš 20 metų nuo vėžio vos 43-ejų, visuomenės veikėją, publicistą, sociologą, savo rašinį pradėjo taip:

Klaidinga mūsų visuomenės taktika. Jeigu ji kurį nors politikos, mokslo, kultūros ar visuomenės veikėją dar gyvą tebesantį pastebi, jo darbus supranta ir įvertina, tai jam ir mirusiam visokiais minėjimais ramybės neduoda. Ji visur ir visados į aukštybes iškelia mirusiojo asmenybę, idealizuoja jo nuveiktus darbus, o gyvuosius skatina eiti jo nurodytais keliais. Tačiau jeigu visuomenė dar gyvo nepastebi, kad ir žymaus bet kurios šakos darbininko, tai jam mirus, jį mažai kas atmena, jo niekas nemini, niekas viešumon neiškelia jo didžių darbų, iš kurių galima tikrai daug ko pasimokyti. Atrodo, kad mirus žymiajam veikėjui, drauge miršta ir jo dideli darbai.
Tokio nedėkingo likimo iš mūsų visuomenės susilaukė [kun. Antanas Kaupas etc.] (Vairas, 1934, nr. 1, p. 104)

Yra tiesos šiame pastebėjime, ir daug tiesos. Patvirtinimas: Vladas Pruskus 2005-ais: „Deja, išsamesnių studijų apie šio iškilaus katalikų veikėjo veiklą ir jo socialines pažiūras ligi šiol neturime.“