(237) Rastinukai, xxiv: knygrišys iš Filadelfijos Simonas Masickas

Visad randi ką nors įdomaus, kai specialiai neieškai. Va kad ir atvaizdą ir aprašą vieno iš Lietuvių skyriaus eksponatų Paryžiaus pasaulinėj parodoj 1900-aisiais (Tėvynė, 1900-09-01, nr. 33, p. 271–272). Ir ne šiaip kokio, o gal net svarbaus mūsų knygrišystės istorijai.
Taigi Paryžiuj buvo eksponuotas daiktan įrištas trejų metų (1897–1899) žurnalo Tėvynė komplektas, kurį už dyka „puikiausiai apdarė“ „savo rankomis lietuvis p. S. Masickis isz Philadelphijos“ – „idant trijų metų organas Susivienijimo [lietuvių Amerikoje] iszroditų puikiausia knyga už visas kitas, kokios ten parodoje randasi“. Balažin, kaip ten ta knyga lyginant su kitų knygrišių darbais atrodė, bet kad ne prasčiausiai – visai tikėtina. Nes vien jau įrišimo medžiagos ko vertos:

Virszus ant 3 metų „Tēvynēs” yra brangus, nes viskas isz sloniaus kaulo, margumynai, kvietkos ir visi padabinimai ant apdarų abiejose pusēse yra isz žuvies kaulo tokio, kaip ant skripkų gražios yra kvietkos.

Pateikti ir viršelio abiejų pusių atvaizdai, o kas įdomiausia (ir sykiu juokingiausia) – išaiškinta, kas ką reiškia.

Ritinis su parašu „Tēvynē” ženklina gumulą žemės, apmargintą su visokiomis gyvuojancziomis tautomis, kur ir Lietuvos szalis, mus tēvynē, su lietuviais dą yra neižgēsę.
Saulē isz tarp kalnynų tekēdama ir kildama spinduliais savo szviet lygiais szildant lietuvius kaip ir kitus žmones ant viso horizonto žemēs.
Žyrgvaikis, mus Lietuvos senovēs herbas, ženklina senoviszką galingumą Lietuvos, kad tarpe herbų kitų vieszpatysczių turējo guodonę ir vietą, nors dar per moczekas ir patēvius prakreiptas.
Szirdis liepsnojenti, paviaikslas žemiaus ritinio, reiszkia szirdingą meilę, mus lietuvių visad prie tēvynēs szalies Lietuvos liepsnojanczią.
Organas Susivienijimo Lietuvių Amerikos 1897, 1898, 1899 m., suviniotas į pundelį popierų, ženklina, kad laikrasztis „Tēvynē” tų trijų metų, glauzdams visus lietuvius vienybēn ir apszvietimon, turi savije nemažai tautiszkų apraszimų ir žinių isz tautos gyvenimo ir kitų reikalų žmonijos.

Penkeli laipsniai (skadai) auksztyn ant kitos pusēs apdarų, tie ženklina senovybę lietuviszkos tautos ir kalbos ant žemēs; auksztai paskutiniame laipsnije stovi gumulas žemēs, apjuostas juosta, kuris apjuosas ženklina susiriszimą visų lietuvių, ant žemēs gyvenanczių.
Vazonike kvietkas ženklina Paryžių, pražydusį dar parodoje visokioms iszdirbystėms margo svieto.
Peteliszkēs dvi žemai ir dvi bitēs auksztai kampuose reiszkia lietuvių reikalus, duzgenczius nors silpnybēje į Paryžių.

Mėginau paieškot daugiau ko nors apie knygrišį Simoną Masicką – deja deja, nieko taip viens du neradau. Spėtina, kad jis rimtai šiuo amatu/menu užsiėmė, nes mėgėjas taip ir tokiom medžiagom knygos vis dėlto nebūtų įrišęs.