(243) Užparaštė, xxiv: apie Škėmą ir estus

Taip jau būna, bent man: jei ilgesnį laiką kuo nors tikslingai užsiimi, tai kai baigi tą darbą, baigi tik lyg ir. Rengiant 300 Baltic Writers daugiau negu pusmetį žvejojau/grybavau mūsų kūrinių vertimus į kitas kalbas ir kritinius tekstus apie juos kitom kalbom. Knyga išėjusi, apie elektroninę versiją tik pasvajojama, bet va vis tiek negaliu numot ranka į tai, ką turėjau rast tada, bet neradau.
Popieryną bekedenant ir skaitinėjant: Lietuvos rytas, 1993-04-07, p. 10 (Kultūra), – Jokūbo Skliutausko (1925–2004) tekstukas „Literatūros konsulas Estijoje pateikė ‘Baltą drobulę’“; konsulas – vertėjas Mihkel Loodus; Valge palakas išėjo 1992-ais. Tai užfiksuota 300BW. Bet štai ką buvau pražiūrėjęs: Ülo Tontsas yra parašęs recenziją apie Škėmos Baltą drobulę, lygindamas ją su vienu geriausių estų egzodo romanų – Karlo Ristikivio (1912–1977) 1953-ais išleistu Hingede öö (Sielų naktis [Skliutausko straipsnely]; angliškai radau du pavadinimo vertimo variantus: All Souls’ Night ir Nights of the Spirits of the Dead). Taigi Škėmos Criticismo blokely turėjo būt dar viena bibliografinė nuoroda (vienintelė estiškai): Ülo Tonts, ‘Inimene liftis’ [Review of Valge palakas], Looming, 1992, 12:1712–1713. (Gal net būčiau pasiūlęs ir tekste apie Škėmą šią paralelę bent jau užfiksuot.)
Bet argi filologas čia gali imt ir padėt tašką? Kad tas Ristikivio romanas kada nors bus išverstas lietuviškai – šansų nėr. Tai bent jau smalsu, kas tai per kūrinys:

In the novel Hingede öö a first-person narrator moves about in unreal time and space (albeit with their own elusive internal logic); the mysterious house in which the narrative takes place is marked by an intense atmosphere and can be viewed as the room for the memories and conscience of the main character. Hingede öö is a record of the main character’s confused soul and frustration, an attempt to understand his situation and his past. The novel can be interpreted as illustrating the anguish of exile, but also as a grotesque vision of the modern world, comparable in that sense to the work of Hermann Hesse, Franz Kafka, Louis Carroll, and Samuel Beckett. (Epp Annus, 300BW, p. 262; dar galima pasiskaityt apie šį ir kitus Ristikivio romanus Ilsės Lehistės straipsny „Three Estonian Writers and the Experience of Exile“.)

Ir sugretinimą užtikau – Ivaro Ivasko straipsny:

[Ristikivio] romanas Vėlinių naktis [tikslesnis pavadinimo vertimas!] (1953) estuose yra viena iš skaudžiai nuoširdžių analizių, dėl kurių pripažįstamų ir nepripažįstamų motyvų buvo palikta tauta ir kraštas. Tai priartėja lygį metafizinio kvestionavimo kūriniuose tokių lietuvių, kaip Škėma, Ostrauskas, Nyka-Niliūnas ir Mackus.

O baigt šią užparaštę galima pasvajojant: gal vertėtų išverst tą Ülo Tontso recenziją? – manau, visai įdomu būtų pasiskaityt.