(228) Iš popieryno, ii: dar vienas Baudelaire’o sonetas, verstas Mačernio

1990-ais išėjusioj Vytauto Mačernio rinktinėj Po ūkanotu nežinios dangum (parengė Vytautas Kubilius) yra penki Baudelaire’o vertimai: „Vakaro harmonija“, „Pakvietimas kelionėn“, „Kraujo fontanas“, „Pasmerktosios moterys“ ir „Vienišojo vynas“ (p. 271–274). Tais pačiais metais, besiknaisiodamas po įvairius archyvus ir ieškodamas Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno tekstų (Sietyne skelbėm šį tą; taip pat atsiminimų apie juos pluoštus), Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraštyne (F31-465) užtikau Mačernio verstą Baudelaire’o Les Fleurs du mal XXII sonetą „Parfum exotique“ (kaip nurodo Juozas Keliuotis, jis buvęs skirtas neišėjusiam Naujosios Romuvos 1941-ų pirmam numeriui).
Pirmąkart buvo paskelbtas Šiaurės Atėnuos 1990-12-05, nr. 44, p. 2 (kadangi internete to laiko ŠA nėra, pagalvojau, gal kam pravers; pvz., norintiems šį Mačernio vertimą palygint su Sigito Gedos).

Egzotiškas kvapas

Juodoji Venera Jeanne Duval;
apie jos kvapą kalbama sonete

Kada, akis užmerkęs, šiltą rudens vakarą
Įtraukiu švelnų kvapą tavo virpančios krūtinės –
Matau laimingą krantą, į kurį bangos plaka,
Ir iš dangaus lašnoja saulėlydis auksinis.

Matau aš tingią salą, kurioje žemė gimdo
Keistus medžius ir vaisius, kvepiančius vynu,
Ir vyrus, liesus ir kaip ugnis aistringus,
Ir moteris su stebinančiai atviru žvilgsniu.

Ir tavo kvapo nešamas ligi to klimato dvelkimo,
Matau aš uostą, pilną virpančių stiebų ir burių,
Išsekusių, išvargusių kovoj audringos jūros.

Ir iš tenai kvapai žalių sultingų tamarinų
Atplaukia į mane švelniomis vilnimis
Ir skęsta mano sielon su jūreivių dainomis.

Sigito Gedos variantas (Piktybės gėlės, 2005, p. 40):

Egzotiškas kvapas

Vos sumerkiu akis, kai ruduo jau ruduoja,
Ir įtraukiu aš kvapą iš tavo krūtų,
Pamatau vaizdiniją laimingų kraštų,
Kur karšta, monotoniška saulė kartojas.

Ten mieguistoj saloj iš gelmių – tik ką stoję
Saldūs vaismedžiai, kontūrai medžių keistų,
Vyrų daugelis, kūnų grakščių ir kietų,
O ir moterų akys – žaibuote žaibuoja.

Tavo kvapas man atveria klimatą žavų,
Uostą, girią stiebų, jie su burėmis savo,
Kurias liovėsi varginę siautusios marios,

Kolei kvapas aplinkui žalių tamarindų
Plėšo šnerves, paskum įsisunkęs į žarą, –
Su jūreivių daina mano sieloje sklinda.

P.S. Nesiryžtu lygint vertimų nei su originalu (nemoku prancūziškai), nei rimtai vieno su kitu, tik toks pastebėjimas: užsifiksavo Mačernio vertime tą egzotišką kvapą skleidžiančios moters krūtinės susiejimas su burėm ir laivų stiebais – „virpantys“; man regis, tikslu. Ir dar dvi antros strofos eilutės – apie vyrus ir moteris: kaip išvertė Mačernis – ne tik suprantama.:)