Važiuodamas darban 19 troleibusu nuo Pašilaičių ligi Antakalnio tikrai daugiau negu penkis kartus mačiau priminimą, kad 2011-ieji – Miłoszo metai; besibaigiantieji – dar ir Čiurlionio metai, ir Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metai; tiesa, prisiminiau, dar Dievo Gailestingumo metai (bet šito nesu vertas).
Nelabai korektiška būtų klaust, kam skirtieji metai paminėti prasmingiausiai – jei nori ką nors prisimint, kuo pasidomėt, jokie oficialūs (pa)skelbimai nebūtini, bet dingojas, kad būtent Miłoszui skirtų renginių/leidinių daugiausia būta; va 12-29 dar ir naujo dokumentinio filmo apie poetą
premjera. Asmeniškai? Perskaičiau
Gimtosios Europos antrąjį leidimą – neskubėdamas, sustodamas prie kai kurių epizodų ir pagalvodamas: taip, arba žmogus turi įžvalgos galią, arba ne; jei ne, tai nepadės ir istoriosofo titulas (R.O. turiu galvoj); ir dar apie vieną dalyką dažnai susimąstydavau: manicheizmą, kuriam nors ir nevisiškai (nevisiškai, nes katalikas manėsi esąs?), bet pritarė Miłoszas. Ne tik kad bent savo galvoj galėčiau išvest paralelę tarp Cz.M. ir Broniaus Krivicko (plg. pastarojo „Šėtono monologus“ ir „Jo atsakymo žodį“; beje, abu šie eilėraščiai perrašyti pluoštan, kurį 1952-ų pačioj pradžioj laišku gavo ir buvęs Br.Kr. dėstytojas „drg. prof. V. Mykolaitis-Putinas“), ne, pats imdamas manyt, kad gėris ir blogis – du lygiaverčiai pradmenys, kurių kova (mūsų galvose ir sielose) lemia žmogaus kelią ir pasaulio raidą, taigi, įpuldamas erezijon, KB supratimu (turėtumėm manyt: blogis – tik gėrio stoka).
Šįmet užtikau tikrai įdomią bei informatyvią svetainę
čiurlionis.eu. Ir vis sutrikdavau išvydęs per TV rodomą socialinę reklamą, kur matomi valstybės globojami vaikai ir klausiama: kuris iš jų būsimasis Čiurlionis? Padėkime etc. Ir nieko sau negalėdavau padaryt – girdėdavau: kuris iš jų mirs 35-erių?
Kiti metai –
muziejų ir
Maironio; mėginau rast programas, visus ketinimus atspindinčias, – deja. Belieka pasidžiaugt Maironio lietuvių literatūros muziejaus prasmingu sumanymu „
Pažįstamas ir nepažįstamas Maironis“, jau šįmet pradėtu, – kiekvieną darbo dieną paskelbt ką nors apie jį.
Kaip sudominti tuo, kas „neįdomu“ („Žinau, mokykloj mokėmės!“)? Nežinau. Ir apskritai: ar verta mėgint? Abejoju. — Reikia demitologizuoti kultūros kanonui priskiriamą figūrą, nuleisti ant žemės, priartinti prie
homo simplex, – kas nors patars. – Va Zigmas Toliušis buvo prirankiojęs žinių apie Maironio santykius su moterim. Skelbkit. Ir dar kas nors atsiras! Juk sklando mitas, esą Maironis turėjęs nesantuokinių palikuonių? Iškaskit, kas papasakotų, esą mama yra pasakojusi etc. — Jeigu tik
tai gali sudomint, ar verta domint? Abejoju. Labai abejoju. Iš esmės abejoju.
Ir vis dėlto –
P.S.: Vigmantas Butkus, gretindamas Maironio „Trakų pilį“ su Auseklio (Miķelis Krogzemis, 1850–1879, su išlygom galima sakyt: latvių Maironis) „Šviesos pilim“, labai esmingai įžvelgė: mūsų kelias – dažniau per metonimiją, o latvių – per metaforą; gal tai turint galvoj ir galima ką nors įdomaus padaryt? Tarkim, kopiant į Šatrijos kalną (
Šatrija, tu senute meili, / Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!) anapesto žingsniu tiesiog patirti silabotonikos kaifą? — Ekskursijos pavadinimas „Maironis kaip silabotonikos metonimija“ – skamba? Oi tik kai kam, vienam antram, gal dar trečiam.
