Nelabai korektiška būtų klaust, kam skirtieji metai paminėti prasmingiausiai – jei nori ką nors prisimint, kuo pasidomėt, jokie oficialūs (pa)skelbimai nebūtini, bet dingojas, kad būtent Miłoszui skirtų renginių/leidinių daugiausia būta; va 12-29 dar ir naujo dokumentinio filmo apie poetą premjera. Asmeniškai? Perskaičiau Gimtosios Europos antrąjį leidimą – neskubėdamas, sustodamas prie kai kurių epizodų ir pagalvodamas: taip, arba žmogus turi įžvalgos galią, arba ne; jei ne, tai nepadės ir istoriosofo titulas (R.O. turiu galvoj); ir dar apie vieną dalyką dažnai susimąstydavau: manicheizmą, kuriam nors ir nevisiškai (nevisiškai, nes katalikas manėsi esąs?), bet pritarė Miłoszas. Ne tik kad bent savo galvoj galėčiau išvest paralelę tarp Cz.M. ir Broniaus Krivicko (plg. pastarojo „Šėtono monologus“ ir „Jo atsakymo žodį“; beje, abu šie eilėraščiai perrašyti pluoštan, kurį 1952-ų pačioj pradžioj laišku gavo ir buvęs Br.Kr. dėstytojas „drg. prof. V. Mykolaitis-Putinas“), ne, pats imdamas manyt, kad gėris ir blogis – du lygiaverčiai pradmenys, kurių kova (mūsų galvose ir sielose) lemia žmogaus kelią ir pasaulio raidą, taigi, įpuldamas erezijon, KB supratimu (turėtumėm manyt: blogis – tik gėrio stoka).
Šįmet užtikau tikrai įdomią bei informatyvią svetainę čiurlionis.eu. Ir vis sutrikdavau išvydęs per TV rodomą socialinę reklamą, kur matomi valstybės globojami vaikai ir klausiama: kuris iš jų būsimasis Čiurlionis? Padėkime etc. Ir nieko sau negalėdavau padaryt – girdėdavau: kuris iš jų mirs 35-erių?
Kiti metai – muziejų ir Maironio; mėginau rast programas, visus ketinimus atspindinčias, – deja. Belieka pasidžiaugt Maironio lietuvių literatūros muziejaus prasmingu sumanymu „Pažįstamas ir nepažįstamas Maironis“, jau šįmet pradėtu, – kiekvieną darbo dieną paskelbt ką nors apie jį.
Kaip sudominti tuo, kas „neįdomu“ („Žinau, mokykloj mokėmės!“)? Nežinau. Ir apskritai: ar verta mėgint? Abejoju. — Reikia demitologizuoti kultūros kanonui priskiriamą figūrą, nuleisti ant žemės, priartinti prie homo simplex, – kas nors patars. – Va Zigmas Toliušis buvo prirankiojęs žinių apie Maironio santykius su moterim. Skelbkit. Ir dar kas nors atsiras! Juk sklando mitas, esą Maironis turėjęs nesantuokinių palikuonių? Iškaskit, kas papasakotų, esą mama yra pasakojusi etc. — Jeigu tik tai gali sudomint, ar verta domint? Abejoju. Labai abejoju. Iš esmės abejoju.
Ir vis dėlto – P.S.: Vigmantas Butkus, gretindamas Maironio „Trakų pilį“ su Auseklio (Miķelis Krogzemis, 1850–1879, su išlygom galima sakyt: latvių Maironis) „Šviesos pilim“, labai esmingai įžvelgė: mūsų kelias – dažniau per metonimiją, o latvių – per metaforą; gal tai turint galvoj ir galima ką nors įdomaus padaryt? Tarkim, kopiant į Šatrijos kalną (Šatrija, tu senute meili, / Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!) anapesto žingsniu tiesiog patirti silabotonikos kaifą? — Ekskursijos pavadinimas „Maironis kaip silabotonikos metonimija“ – skamba? Oi tik kai kam, vienam antram, gal dar trečiam.
nežinau, kaip su milošo manicheizmu, bet pas krivicką, man regis, jo neesama. Tavo minimi eilėraščiai gvildena seną krikščioniškos teologijos klausimą -- iš kur blogis? ir koks jo pateisinimas. (beje, gal įspūdingiausiai visoje lietuvių literatūroje). Ir kiek aš suprantu, krikščionybė anaiptol negeigia, kad blogis yra tik gėrio stoka (nežinau, kodėl taip aiškina tomas venclova, kuris šiaip jau šį tą nusimano teologijoje). Velnio figūra rodo, kad krikščionybė blogį traktuoja kaip aktyvų ir galingą pradą. Tiktai krikščionys, skirtingai nuo manicheizmo, kur gerio ir blogio pradai yra priešingi vienas kitam, tiki, kad blogis yra silnesnis už gėrį, kad jis yra susijęs -- tiesa labai paradoksaliais ryšiais -- su gėriu, ir kad laikų pabaigoje blogis bus galutinai nugalėtas.
AtsakytiPanaikintitai va. Apie taravos anikę -- eglė parašė, kad galimas dalykas, ją atmintis bus apgavusi, kad galbūt tas senasis vertimas neegzistuoja. O kad jau prakalbom apie visokius senus ir retus tekstus, be to, Krivicką, norėjau tavęs paklausti: gal esi kur nors aptikęs KOsto Kubilinsko antitarybinių eilių, kurias jis parašė partizanų prašymu. Viena iš jų vadinasi berods Raudonasis rojus. Senais laikais renkant uogas Labanore mums ją deklamavo dėdės draugas Ardžiūnas; bet paskui jokių jos pėdsakų užtikti nepavyko
AtsakytiPanaikintijei ką rastum, brūkštelk į elpaštą, būsiu dėkingas. Laurynas. Gerų Naujų metų!
AtsakytiPanaikintiLaurynai, dėl antro klausimo brūkštelsiu (regis, žinau, kur yra), o va dėl pirmo šį tą pridursiu: esminis klausimas, regis, toks: ar blogis kada nors (laikų pabaigoj) gali būt galutinai nugalėtas, t.y. ar įmanoma, kad jo neliktų, viešpatautų tik gėris? Atsakymas taip arba ne ir lemia, prie ko kas priskirtinas (tikratinių ar eretikų). Dėl Krivicko ir jo blogio-gėrio santykių – gal ir klystu (neturiu šalia teksto), bet man regis, kad jis kalbėjo apie valdytojus dviejų pasaulių, o ar tai nepanašu į Dievo ir Šėtono suvokimą tame pačiame lygmeny, kaip lygiaverčių priešininkų – abu turi po atominę bombą:)? Ar tai jau manichėjiškas suvokimas – nežinau.
AtsakytiPanaikintiKrikščionybėj galutinės kovos klausimu esama įv. nuomonių -- nuo ortodoksinės, kad blogis bus nugalėtas, bet išliks blogiu, iki tokios, kad visas blogis ir net pats šėtonas bus atpirktas ir išganytas (t.y. blogio kaip tokio nebeliks). tatai vadinasi apokatastasis. Bet, man atrodo ir manichėjai tikėjo tuo, kad galutinėje apokaliptinėje kovoje Ahura Mazda nugalės Blogio dievą
AtsakytiPanaikintiDokumentinio filmo apie Milošą pabaigoje
AtsakytiPanaikintiamerikietis draugas klausė, ką jis veikiąs, o jis atsakė, kad pradėjęs mokytis lietuvių kalbos.
– Kam tau jos reikia, sulaukus 87-rių?
– Galbūt lietuviškai kalbama danguje.
Cha! Poetas – ir tikisi rojun papulsiąs, nykiausion (dalies skaitytojų manymu) Dantės Dieviškosios komedijos dalin... Vis įsivaizdavau, kad kūrėjai geriausiu atveju skaistykloj atsidursią viliasi:) Visiškai kita vertus: ar ta frazė neliudija Miłoszą par excellence lietuviu buvus – ot imamu ir sujungiamu jungtuku ir su Andrium Višteliu, ne tik maniusiu, kad Adomas ir Ieva rojuj lietuviškai šnekėję, bet ir kad lietuvių sekuliariąja Biblija turi būt Kraszewskio Witolorauda? — Sąsajos, paralelės etc., pagrįstos, iš piršto laužtos ir pan., – toks tas alentynėlinis kultūros paralelkosmas.
AtsakytiPanaikintiO kodėl netikėti "kalbos iš numirusių prisikėlimu ir amžinu gyvenimu"? :)
AtsakytiPanaikintiTodėl, kad trūksta fantazijos patikėt prisikėlimu ir amžinu gyvenimu:) Viskas laikina šiam pasauly – все тленно в этом мире, kaip sakė Antonio Salieri Mozartui Puškino žodžiais. Pati kalba čia niekuo dėta.
AtsakytiPanaikinti