(238) Tarp kitko: apie sovietmetį ir spalvas

Vakar per Kritikų klubo diskusiją „Kodėl šiandien (ne)reikalingas Justinas Marcinkevičius?“ [nebuvo diskusijos, tik šiaip pašnekėjimai] Aurimas Švedas, be kita ko, pasakė, kad sovietmečiu buvę daugiausia įvairaus intensyvumo pilkos, o ne baltos ir juodos spalvos. Bet tai sakant turėta juk galvoj ne tiesioginė, o perkeltinė šių būdvardžių prasmė (pilkasis kardinolas Zimanas, Juodas ir Baltas metraštininkai Mindauge), spalva kaip etinis/politinis vertinimas: juoda – blogai, balta – gerai (o kodėl ne raudona ir, tarkim, žalia?).
O kaip keitėsi tikroji koloristika? Teprisiminiau Ramutės Rachlevičiūtės sakinį apie tapytoją Alfonsą Motiejūną (1912–1979), kurio brandžiausias kūrybos laikotarpis prasidėjo nuo 1956-ųjų, vad. Atlydžio, ir tęsėsi daugiau nei dešimtmetį:

Motiejūnas nusišveitė savo paletę, išmesdamas stalininį pilkos, rudos ir juodos spalvos purvą, anksčiau už kitus, net už tapybos grandus – jautrų koloristą Algirdą Petrulį (1915–2010) ir temperamentingąjį spalvininką Augustiną Savickį (g. 1919). (Šiaurės Lietuva/2011, red. Stasys Tumėnas, Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2011, p. 40)

(65) Rastinukai, vii: kažkas labai esmingo

Jau beveik savaitė malas po galvą tapytojo Ričardo Vaitekūno vaizdinga mintis:

Turiu tokią mintį, kad pasaulis skilo į šviečiantį ir apšviestą. Mes, mano karta, esame iš to apšviesto pasaulio, o naujoji karta – iš šviečiančio. Apšviestas pasaulis yra tylos pasaulis, o šviečiantis – triukšmo pasaulis. Negaliu sakyti, blogai tai ar gerai, bet manau, kad daugelis jau fiziologiškai negalės matyti, suvokti tapybos tiesiogiai, o mieliau žiūrės į Algirdo Petrulio paveiksliuką, „šviečiantį į akis“ iš televizoriaus ekrano.

Visas pokalbis buvo 7 meno dienose (2010-02-05, „Kiekvieną kartą reikia gimti iš naujo“). Vaidenas, kad čia pasakyta kažkas labai esmingo, ir ne tik meną turint galvoj. Bet niekaip nepajėgiu išverst į savo kalbą, t.y. permanyt.