Vienąnakt, kai drybsojau šalimais žydaitės,Ir prisiminiau Vlado Rekašiaus (1893–1920) eilėraštį „Žydelkaitė“, parašytą 1913-09-15 (išsp. 1913-10-30 JAV Keleivyje, pasirašytas ne įprastiniu slp. Smydro Šakėlė, o pavarde). Nesu didelis lietuvių meilės lyrikos žinovas, bet ar tai tik ne vienintelis eilėraštis, kur taip atvirai (ir erotizuotai) kalbama apie meilę „nelietuvaitei“ (Saulius Žukas į antologiją Lietuvių meilės lyrika jo neįdėjo):
Kaip lavonas šalimais lavono šlykštaus,
Prie šio perkamo kūno ėmiau samprotaut
Apie liūdnąjį grožį, kur man neįeiti. (p. 54)[*]
Vai mylėjau, aš mylėjauTai, kas apie Rekašių surašyta lt.wikipedijoj, – skysta ir netikslu. Štai ką LLE apie jį rašė Vytautas Kubilius (p. 417):
Vieną žydelkaitę!
Saldus kūnas, skaisti siela –
Aniuolas – mergaitė.
Laiba, tiesi kaip ir liepa,
Aukštas liemenėlis,
Muslinytė jos bliuzkelė,
Margas sijonėlis.
Ir nutekinti peteliai,
Rodos, marmuliniai,
Ir karoliai baltą kaklą
Puošia burkštininiai [čia: gintariniai].
Aukso čiupros ant galvelės
Dailiai suranguotos,
Ir į aukštą kasą bizos
Liaunos suvyniotos.
Žydros akys kaip safyrai
Žvaigždėmis žibėjo,
Plonos lūpos rubininės
Purpuru tryškėjo.
Ir sėdėjo vienplaukinė
Taip ant mano kelių,
Kaitrus veidas, mano klausės
Ji aitrių [čia: karštų] žodelių.
Aš kalbėjau, jai blizgėjo
Akys deimantinės;
Aš ją glosčiau, ji palaimoj
Glaudės prie krūtinės.
Ir, paėmęs už smakrelio,
Aš atlošiau galvelę,
Ji suvirpo, blaivus ukas
Uždengė akelę.
Aš bučiuoju nuo jos lūpų
Saldžiąją rasužę,
Sunkus kvapas, jinai aitriai
Spaudžias prie širdužės.
Taip mylėjov’s mudu jaunu
Kožną vakarėlį,
Iš dangaus į mus žiūrėjo
Blankus mėnesėlis.
Vai mylėjau, aš mylėjau
Gražią žydelkaitę,
Saldžiakūnę, skaisčiadūšią
Aniuolą – mergaitę.
Sovietmečiu planingai stengtasi „įamžinti“ V.R. atminimą:Rekašius, Vladas *1893 V 15 Vijoliškyje (Biržų r.), †1920 III 13 Plungėje; poetas, vertėjas. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1913 pašalintas už revoliucinę veiklą išvyko į Vokietiją, Frankfurto prie Maino universitete klausėsi literatūros paskaitų. 1919 sovietinės valdžios komisaras Kupiškyje ir Panevėžyje, komunistinio pogrindžio veikėjas Žemaičiuose. Mirė peršautas areštuojant [peršovė, pasak Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktoriaus Romo Šarmaičio, parašiusio įvadą Rekašiaus Raštams (1983), „Žemaitijos darbo žmonių budelis“ Povilas Plechavičius].
Poezijos paskelbė Aušrinėje, Vilnyje, Keleivyje, Tiesoje. Paliko H. Heinės ciklo Lyrinis intermezzo vertimų rankraštį, pasiekęs reto tuo metu eiliuotų tekstų vertimuose frazės laisvumo, poetinio polėkio, ironiškų aforistinių užsklandų. Sklandžiai sueiliuoti, vidinės žodžio energijos kupini revoliucinių dainų vertimai ir sekimai (hektografuotas rink. Revoliucijos kregždutė, 1920).
- 1953-ais Kupiškio vidurinė mokykla pavadinta jo vardu (dab. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija);
- 1955-ais palaikai iškilmingai perkelti į Plungės miesto kapinių centrą (1920-ais neleido bedievio laidot katalikų kapinėse, palaidojo už tvoros);
- 1956-ais Leonas Žuklys nulipdė biustą, kuris Plungės aikštėj pastatytas 1961-ų pavasarį (dabar toj vietoj fontanas?);
- 1967-ais pradėjo plaukiot žvejybos traleris-šaldytuvas „Vladas Rekašius“ (tikrai jau turėtų būt surūdijęs, supjaustytas ir atiduotas kaip metalo laužas);
- 1971-ais Marijonas Giedrys pastatė meninį filmą Žaizdos žemės mūsų (Rekašiaus prototipą [turėjo būt: pagal Rekašių sukurtą veikėją] vaidino Antanas Šurna).
[* Papildas Metuose, 2018, nr. 10, paskelbtas Ramūno Kasparavičiaus romano fragmentas „Senatvės sidabras“, o gal romano Senatvės sidabras fragmentas. Kasparavičius savo kūrinius rašo nelyg paukštis suktų lizdą – kas tik po mintim pasimaišo, tą ir panaudoja, įpina; jei imtum pešiot – visokių visokybių po krūvelę išdygtų; ir vieną tų krūvelių galėtum pavadint prancūziška.
Du lapukai iškrenta iš knygos... Vienas – savotiškai išverstas Baudelaire’as:XXIIKai vieną naktį aš gulėjau prie siaubingos žydės,Prigludęs išilgai tarsi lavonas prie lavono,Ėmiau svajot prie to parduoto kūnoApie gražuolę liūdnąją, kurios nebegeidžiu.Aš įsivaizdavau jos įgimtą didybę,Jos žvilgsnį, grakštumu, jėga ginkluotą,Kvapnius jos plaukus, kuriuose kietumas slypi,Vien jų prisiminimas viltį duoda.Jei aš galėčiau su aistra bučiuoti kūną kūną liekną,Šviesias tavąsias kojas lig juodų kasų,Gilių glamonių lobį man išpindama,Jei tu galėtum kurį vakarą spontaniška rauda,O, tu, žmonių žiauriųjų karaliene,Užtemdyt juodą spindesį šaltų akių šviesų.Kiekviena eilutė prasideda didžiąja raide. Aišku, vertimas, ir prisiminiau, kad Baudelaire’o. [O aš prisiminiau, kad 2001-ais Tyto Alba serijoj „Portretai“ išleido Pascalio Pia knygą Bodleras: liūdesio riteris, kurioj cituojamus Baudelaire’o eilėraščius išvertė RamK; tik neatsimenu, ar šito soneto vertimas ten yr.] Mano paties eilėraščiai surašyti paprasta prozos tvarka, kaip ši parafrazė:BodleriškasisNes esi ne mano.Vytautas MačernisGražioji žyde, viešnamio princese,buku balsu dudenanti VOODOO,ir juodas katinas, pusiau išdvėsęs,ir mira, timiamas, ir saldu...Ant apmušalo subtilus pelėsispo tobulu ketureiliu meilužio,čia peri blakės nuo ano gegužio,o tas pelėsis iki kojų plėsis.Gražioji žydė kerpasi trumpai,jos geros krūtys šviečia atlapai:– Užtenka! Naują filmą rodyk!Gražioji žydė daros negraži:– Lietuviškai mekenantis ožy,ant: cheminė blondinė. Eik ir nusinuodyk.Tokius prisiminimus reikia užgniaužti. Kitoniškai kuoktelėjusius. (Metai, 2018, nr. 10, p. 54–55)
— kam aš čia pridūriau tą vertimą, tą parafrazę? net nežinau; gal ir man patinka tinklaraščio įrašus kaip kokias gūžtas sukt: va šitas šapas dar tinka, kodėl neprikabinus?]
