(8) Dėl juoko, i: gal galėčiau dirbt VSD? Susekiau vertą dėmesio laiškarašę

Į namų el. pašto dėžutę vis gaunu užsisakytų naujienlaiškių ir iš kultūrpolio. lt. Užsisakiau pirmiausia dėl Rimanto Kmitos ten dedamų tekstų. Vėliau dar ir Ievos laiškus iš Galudienių miesto ėmiau skatinėt: visai smagu, ir nebuvo noro telktis dedukcijų su indukcijom: o kas ta Ieva? Bet skaitant žavųjį, ironiškąjį ir t.t. pan. dvidalį (nes laišką) „‘Poetry spring’ šalis: two tickets to Dublin, Jurkaus šuo, dvesiančios musės arba kodėl negaliu sugrįžti namo...“ galva – kaip kompiuteris kartais lentelę su užrašu „Fatal error“ (tfu, tfu, tfu per petį) – išmetė: niekas kitas, tik Karnauskų Elena! Ir visi argumentai lyg savaime suskrido: aha, pavasarį buvo tekstas apie jaunųjų filologų konkursą, rašytas ne moksleivės, vadinas, mokytojos, ir aišku, kad baigusios filologiją VU (abu požymiai tinka E.K.); toliau: šįmet per PP Dubline iš rašančiųjų buvo Palilionis, Landsbergiukas ir Elena, vienintelė mot. g. atstovė; jei reikia – pribaigiamasis argumentas: dar ir žemaitiškai moka (jei ko dar neįtikinau, kad verta vis aplankyt kultūrpolį.lt, pora citatų, ir nebeliks jums kitos išeities):

[„Žemaičių alkieriuje“] Dar savo eiles skaitė Jozė, Danė, Aduomis, bet visus „praspjovė“ Pranis Žvinklys. Ką ten „Poezijos pavasario“ laureatai, nominantai ir visokių kitokių literatūrinių premijų ir nepremijų laimėtojai ir nelaimėtojai. Visi jie blanksta prieš Žvinklio Pranį. Pranis ir knygą išsileidęs, beje, pavadintą „Gėismės apie gyvenėma ir meilė“. Į skaitymus iš Skuodo į Kretingą Pranis atvažiavo ne vienas, atsivežė fanių, įvairaus amžiaus moteriškių, atrodo, savo sodo kaimynių, jos, beje, irgi poetės, komandą. Tiesą pasakius, neatsimenu nė vieno artistiškojo Pranio skaityto teksto, nes nuostabą ir susižavėjimą kėlė jo sceninė laikysena. Štai iš ko reikėtų mokytis! Ir ne tik sceninės laikysenos - marketingo pagrindų taip pat. Vos tik paskaitęs keletą eilėraščių Pranis įkaitusioms gerbėjoms pasiūlė tuoj pat įsigyti jo knygą, nelaukiant vakaro pabaigos. Nereikia jam jokios „Mūsų knygos“ anei kitokių platintojų, viskas vyksta čia ir dabar... [...] Siga Prišmontalė galų gale leido paskaityti ir man. Paskaičiau. Bet ir pajuokavau, kad, girdi, gaila, jog neteko nė vieno iš čia esančių pamatyti „Poezijos pavasario“ skaitymuose. „Bovuom bažnyčiuo...“ – kažkas bando tradicine žemaitiška maniera apsimesdamas „durnium“ apsiginti nuo „kryžiuočių“, šiuo atveju nuo manęs. „Kad anei yr baise nanuošėrdė...“ – kita replika. „Anei“ – šiuo atveju tikrieji, oficialiai pripažinti kūrėjai, poetai ir prozininkai. Sakau, kad nuoširdumas poezijoje ne vertybė, bet puikiausiai suvokiu, kad dabar irgi nesu nuoširdi, nes kalba čia eina ne apie nuoširdumą, o apie autentiką arba tikrumo pojūtį. Gyvename seniai numarinto dievo ir simuliakrų amžiuje, tad nenuostabu, kad ilgimės dvasingumo ir autentikos.

Redaktoriui Valiukui ačiū ir valiooooo! Sėkmės, Mindaugai. O rugpjūčio vidury vakarais ilgesingai žvelgsiu tolimosios mūsų jūros link ir dūsausiu: gerai būdavo Placdarme, tikrai...

Negerai. Per liurliška pabaiga. Gal tebūnie įrašo kompozicija žiedinė? — Taip pat moku naudotis techninėm priemonėm. Esu užfiksavęs subjektę sunkmečiu reiškiančią kramolnas mintis, pvz., esą ją naktį pažadina alkis (dokumentuota CD Poezija ir balsas 2009, track 4, 02:25–03:07). Tai šmeižtas. Mokytojai Lietuvos Respublikoje nebadauja! (Bent jau kol kas.)