(381) Trys viename: du priedurai ir mintis užparaštėje

Vargu ar ką iš principo nauja (perkopęs į penktą dešimtį, o gal net anksčiau; ką jau ten – pradėjęs šeštą) besužinai ar bepajauti. Tik papìldai, paturtini – niuansais, detalėm ir pan. Minčių ir jausmų lentynos jau susikaltos – telieka jas pilninti. Tokią natūros strategiją – vėl teks vartot tą frazę – iš principo neigia tinklaraštis: jei ką nors pridursi prie ankstesnio įrašo, jis savaime neiškils į paviršių, liks ten (apačioj), kur buvo pradėtas; o juk rašai tam, kad žmonės perskaitytų, ką parašei. Nežinau, gal ir klystu, bet: arba fiksuodamas mintis ar ką kita tinklarašty turi išsakyt viską, arba griebtis tokių keistų dalykų, kaip kad va šitie du pirmieji:

(a) prieduras prie 363-io įrašo
Esu rašęs apie Černę Percikovičiūtę. — Penktadienį skaičiau tos dienos (2012-12-14) 7 meno dienose Kristinos Budrytės-Genevičės tekstą apie Kaune vykstančią parodą „Ieškoti moters“, kuriame yra ir tokie sakiniai:

[...] Černės [Percikovičiūtės] kūryba parodos lankytojams ir katalogo skaitytojams turėtų tapti nuostabiu tarpukario dailės istorijos atradimu. Nors ir nedaug jos tapybos darbų eksponuojama, jų akcentavimas, įvardijimas ir galbūt greitu metu parašyta kokia nors menotyrinė studija apie Černę galėtų gerokai labiau praplėsti tarpukario moterų kūrėjų ratą.

Gaila, kad neteks pamatyt originalių spalvų (prie teksto 7MD – to paties Č.P. darbo reprodukcija kaip ir mano įraše, tik dar juoda-balta); paroda teveiks iki 12-30. Nebūt buvęs atradimas tikrąja to žodžio reikšme, bet vis tiek. O kataloge cituojamas Viktoras Vizgirda? (Užuomina apie galimą studiją suintrigavo; ten tai jau tikrai bus pacituotas V.V., manau.)

(b) prieduras prie 5-o įrašo
Esu rašęs apie garsųjį Sutkaus „Pionierių“; suformulavau tada ir tokį klausimą: o koks šito žmogaus vardas, kokia pavardė; koks jo likimas? juk viskas ne taip baisiai nutolę, kad nebūtų galima pamėgint išsiaiškint likimo! — Šeštadienį baigdamas paskutinės Roland’o Barthes’o (1915–1980) knygos La chambre claire: Note sur la photographie vertimą lietuvių kalbon perskaičiau:

[...] įmanoma, kad Ernestas, mažas mokinukas, kurį 1931 m. nufotografavo Kertészas, šiandien tebegyvena (bet kur? kaip? Koks romanas!). (p. 102)

Barthes’as 1979-ais vylėsi, kad galima rast 1931-ais nufotografuotą berniuką; aš 2009-ais vyliaus, kad galima rast (bent: sužinot apie) 1964-ais nufotografuotą berniuką (Antano A. Jonyno kartos, gimusį 1950-tinių pradžioj). – Kuris naivesnis? :)
P.S. Knygos vertėjos Agnės Narušytės mintis, esą „[f]ilosofas įtraukia skaitytoją į atvirą pokalbį, kuris tęsiasi ir knygai pasibaigus“, – su pagrindu; jei pavyks, pasitekdamas studium ir punctum ketinu parašyt apie labai vingiuotais keliais iki manęs atkeliavusias nuotraukas, darytas XX amžiaus pirmoj pusėj JAV.

(c) užparaštė, xlix: apie Sajausko Suvalkijos geografiją
Namuos, kambary, kurį vadinu biblioteka-miegamuoju, stovi skalbinių dėžė, naudojama ne pagal paskirtį, – jon metu popierius, kurie keliaus rūšiuojamųjų atliekų konteinerin su užrašu POPIERIUS. — Sekmadienį prieš išmesdamas perverčiau vieną iš Metų žurnalo numerių (2004, nr. 7); perskaičiau (regis, nebuvau skaitęs?) Justino Sajausko Užkritusius lapus; pasak autoriaus – tai jo Suvalkijos geografijos (2001) tęsinys? papildymas? antroji dalis? (p. 12) – turėdamas omeny teksto fragmentinį/gabaliukinį pobūdį, sakyčiau: prieduras. Du sekmadienį įstrigę gabaliukai:

Sūsninkai
Jurgis, jauniausias keturių partizanų Račių brolis, pašnekina pagiry laukuose plušančią Dubinskaitę:
– Einu pas brolius.
– Gaila, kad tu žūsi.
– O kur man dėtis?
Ir išėjo.
Ir žuvo. (p. 18–19)

Tabalauskų dvaras
Laisvės kovotojas Basanavičius buvo vyriausias būryje, devyneri metai vedęs, todėl jį supančiam jaunimėliui negailėjo gyvenimo išminties.
– Tu šitų velnių nepristok nė vieno, neįsimylėk, – nutaikęs progą graudena septyniolikmetę ryšininkę. – Jie visi vienkartiniai, tuoj žus. O tu verksi. (p. 23)

Manau, Justino Sajausko Suvalkijos geografija (su šituo prieduru; bet ir be jo) – stipriausias tekstas apie karą po karo Lietuvoj. Vienintelis palyginimas lenda galvon: tie gabaliukai – puzzle dėlionės fragmentai; vienam fragmente – veidas, o kitam – tik iš pirmo karto neįskaitomas fragmentas; bet kai susidėlioji (galvoj) visą vaizdą – tai išsamiausias pokario vaizdas, kokį yra tekę išvyst skaitant tekstą. Be kita ko, mano supratimu, pasirinkta pasakojimo strategija – optimaliausia norint perteikt, kas tuolaik dėjos. Būdvardiniai epitetai viską tik sugadintų. – Pala, ar ne Tomas Venclova šitą mintį yra pareiškęs, kad užfiksuok, kaip baisu, o ne parašyk: kaip baisu! – gal ir klystu.

(5.1) Sutkaus pionierius: papildas

Praeitų metų birželį, atsispyręs nuo fakto, kad išėjo Antano Sutkaus didalbumis Retrospektyva, be kita ko, įraše užfiksavau ir tokį retorinį klausimą apie garsiąją pionieriaus nuotrauką:

Kiek išsiaiškinau, fotografuota Ignalinoj 1964-ais rugsėjo 1-ąją. Ne taip seniai (kokių 1953–1954-ųjų gimimo turėtų būt, AAJ karta, vietinis, nes atominė pradėta statyt tik 1975-ais), ne taip toli, o ar bent žinoma žmogaus vardas pavardė?

Ketinau klaust albumo sudarytojos Margaritos Matulytės, nepaklausiau. Antradienį atsirado proga paklaust paties fotografo, ar ką žinąs. Deja, ne. Jei pats Sutkus nežino, tai vargu ar ką daugiau žinos ir Margarita (jei žinotų, tikrai būtų pasidalinusi tom žiniom su nuotraukos autorium).
Ir vis dėlto: labai įdomu būtų sužinot, koks šio žmogaus likimas. Tikrai kitaip žiūrėtumėm į šią nuotrauką. Va kažkodėl atrodo, kad jis visai nelaukęs tos rugsėjo pirmosios, ir pirmūnas nebuvęs...

(5) Du Sutkaus pionieriai

Išėjo beveik 500 puslapių Antano Sutkaus rinktinė Retrospektyva. Ant aplanko – garsioji jo nuotrauka „Pionierius“. Du klausimai, susiję su šita fotografija. Pirmas: kaip apibūdint to vaiko veido išraišką? Aš jį vadinu abejinguoju pionierium (gal tiksliau būtų melancholiškasis? tikslaus žodžio paieškos perfekcionistui – vienas iš didžiųjų malonumų). Ir kitas: o koks likimas šito žmogaus – žinomiausio pasauly pionieriaus.lt? (Pats Sutkus, kalbinamas Gedimino Kajėno ir Bertos Tilmantaitės: „Jeigu mane užsienyje ir žino kaip fotografą, tai labiausiai dėl ‘Pionieriaus’ ir J.P. Sartro nuotraukų“; šita knyga pirmąkart buvo pristatyta Londone gegužės 13, o 14 Viktorijos ir Alberto muziejuj atidaryta, kur tarp 40 svarbiausių fotografijos meno darbų eksponuojamas ir „Pionierius“ – vienintelis darbas iš Rytų Europos, jei neklaidina Lietuvos žinios.) Kiek išsiaiškinau, fotografuota Ignalinoj 1964-ais rugsėjo 1-ąją. Ne taip seniai (kokių 1953–1954-ųjų gimimo turėtų būt, AAJ karta, vietinis, nes atominė pradėta statyt tik 1975-ais), ne taip toli, o ar bent žinoma žmogaus vardas pavardė? (Cha: va parengus radijui žmogaus paieškos pasakojimą...) Reiks paklaust rinktinės sudarytojos Margaritos Matulytės: gal ji ką žino?

Regis, visas ciklas Sutkaus yra Lietuvos pionieriai, bet, be liūdnai abejingojo, iš atminties neištrinamas aklojo pionieriaus vaizdas. Benas Lewisas straipsny „Antano Sutkaus kontrvaizdai“ (LM, 2009-01-02):

Parafrazuojant G. Orwellą, kiekviena A. Sutkaus fotografija yra „mažytė kontrrevoliucija“, opozicinis aktas prieš valstybės vaizdavimo ideologiją. [...] Radikaliausias fotografo kūrinys buvo jo minimalistinis portretas „Aklas pionierius“ (1962), jauno berniuko, kuris buvo ką tik priimtas į komunistinį jaunimo judėjimą, veidas stambiu planu. A. Sutkus pažeidė taisykles, vaizduodamas jaunąjį pionierių nesišypsantį. Jo kankinanti dviprasmė veido išraiška byloja ne emocinę traumą, o bejėgiškumą, – fotografija verta vieno geriausių komunizmo ikoninių portretų vardo. Nuotrauka padaryta 1962 m. rugsėjo 1-ąją, kuomet tokio vaizdo tabu buvo toks griežtas, kad fotografija publikuota tik aštuntojo dešimtmečio pradžioje.

Nežinau, bet šitą nuotrauką Lewisas traktuoja per daug tiesmukai. Yra joje dar kažkas, kas žmogiškai trikdo. Ir veikia, bet taip, kad noris nusukt žvilgsnį.

Prieduras (2009-06-24). Vis nesitraukia iš galvos tas aklasis pionierius. Fotografija buvo 2002-ais eksponuota parodoj „Su cenzūros žyme“. Agnė Narušytė, recenzuodama tą parodą (7MD, 2002-12-06):

Tarybinė santvarka negalėjo priimti neidealaus žmogaus įvaizdžio. Mat šis pionierius, kaip dabar sakytume, neįgalus (neįgalieji „neegzistavo“ [...]) – jis aklas, todėl jo veide sustingusi keista (cenzoriams pasirodė – debiliška [kitur radau tikslesnį įvardijimą: тупое лицо]) išraiška. Keistuolis negalėjo būti pavyzdžiu, pionierius turėjo būti idėjiškai teisingas. O čia tarp kaklaraiščio ir nematančių akių besiveriančios egzistencinės gelmės tarybiniam žiūrovui kėlė pavojų, nes tokio vaizdo sukeltos mintys nežinia kur gali nuvesti.

The New York Times (2007-02-04) Benjaminas Genocchio straipsny „Soviet Time Capsules“, konstatavęs, kad „the exhibition ‘Two Masters of Lithuanian Photography: Antanas Sutkus and Rimantas Dichavicius,’ at the Jane Voorhees Zimmerli Art Museum, is one of the most intriguing and memorable shows in New Jersey at the moment“, be kita ko, rašė:

His [Sutkaus] many portraits of children, which are often striking, make a larger point about the insidiousness of Communist ideology. “Blind Pioneer” (1962) shows a blind child dressed in the scarf and outfit of a Young Pioneer, the children’s organization operated by the Communist Party. Blindness here functions as a metaphor for unquestioned obedience to the state.

Betgi kažkoks atvirkštinis marksizmas šitoj nuotraukoj įžvelgt pirmiausia besąlygišką (aklą) paklusnumą valstybei. Jei iš ten, tai paklusnus. Beje, audiatur et altera pars (exsovietinį žmogų): 2008-ais Kaune vyko Michailo Daševskio fotodarbų paroda „Paskendęs laikas“; ta proga kalbinamas (Kauno diena, 2008-08-08) tarp kitko prisiminė:

Antano Sutkaus viena fotografija mane labai supykdė, ji buvo publikuota žurnale „Tarybinė fotografija“, vadinosi „Pionierius“. Toks berniukas didele galva, manau, neįgalus. Ir dabar esu įsitikinęs, kad taip fotografuoti negalima.

Įklimpau ieškodamas atsako; vienprasmio ir negali būti.
O nežinojimas vis dėlto pykdo. Va straipsny „A. Sutkus: Fausto džiaugsmas“ vis dėlto apie 1964-ųjų pionierių:

Komunizmo ikona. Taip vienas A. Sutkaus kūrybos tyrinėtojas pavadino „Pionieriaus“ portretą, iš kurio žvelgia ką tik į „jaunųjų leniniečių“ gretas priimtas pirmokėlis. Susirūpinęs, įtemptas žvilgsnis, tarsi ką tik būtų patyręs psichologinę traumą, vaikišku protu bandytų suvokti, kas gi jo laukia dabar.

Vis dėlto reiktų žinot, kad į pionierius priimdavo nuo 10 metų; pirmokėlis galėjo tapt pirmiausia spaliuku.
Va dabar pagalvojau: ne mano vieno nuodėmė; bet kodėl mes taip (kaip? spontaniškai? piktai?) reaguojam į netikslias detales? Atsimenu, kaip S. piktinos, kad Parulskis Murmančioj sienoj netiksliai aprašė sovietmečio baltą mišrainę; regis, konservuoti kukurūzai dėl visko buvo kalti. Tai, kas patikrinama, privalu patikrint ir patikslint? Taip, bet reiktų neužmiršt take it easy. Tai mūsų tuštybė purkštauja.

Įrašo papildas čia.