Prae scriptum

šitas —vg— atvaizdas, Ričardo Šileikos užfiksuotas,
kaip mano atspindys tinklaraščių profily rodės iki 2012-10-29;
kol nusprendžiau: per neteisingą asmens įvaizdį anas rodo:
viskas daug liūdniau :)

– Bent jau fiksuok, kas galvoj makaluojas, nes vis tiek jokio straipsnio ar recenzijos neparašysi, – po vieno pasišnekėjimo (tiksliau, pašnekėjimo) tarė kolegė. Jai, regis, pasakojau apie keistą įspūdį, likusį perskaičius Petro Vileišio „Svetimi kraštai ir mūsų šalis“ (straipsnis išspausdintas Ūkininke 1892-ais, persp. Rinktiniuose raštuose, p. 479–480): kaip jis važiavęs iš Vilniaus į Bruxellę (taip Vileišis rašė), aišku, per Mariaus Ivaškevičiaus įeseistintą Virbalį. (Stop.)
Teisybę žmogus pasakė: neparašysiu, nes kad ir ką mėginčiau rašyt, perfekcionizmas vis tiek pasivys, pastvers už skverno ir pasakys: blogai, neverta tokio rašgalio niekam rodyt. Aišku, nieko tokio, jokia čia tragaidė, kad viskas taip ir baigias: pasisuka kokia mintis galvoj – ir nurimsta, bet ir tuštybė kartais ima lįst, lyg ir balsu iš pašalies suokdama: bent jau fiksuok. Negražu, bet kodėl nepamėginus pasiduot jai (tuštybei), ne jam (perfekcionizmui). Nors ir abejoju, ar pavyks, nes kai kas belaisvių neima: sušaudo arba iškeičia į savus.
P.S. Prie —vg— esanti nuotrauka – Ričardo Šileikos.
Prierašas (jau įdėjus pirmuosius tekstus): nepatinka, kad naujausieji atsiduria viršuje, kaip kokiam publikacijų sąraše, tad bent jau mėginsiu numeruot gabaliukus.