Anksčiau tas [literatūros] procesas buvo gražiai sutvarkytas, sustruktūruotas. Jiems [senesniajai poeziją skaitančiųjų kartai] tarytum viskas buvo padėta ant lėkštutės. Justinas Marcinkevičius yra jėga. O, tarkim, koks nors Antanas Kalanavičius yra nesuprantamas ir nieko vertas. Aišku, tai buvo didelė neteisybė, nes Kalanavičius, mano galva, vertas nė kiek ne mažiau nei Marcinkevičius, tačiau tada visi procesą suvokė taip, kaip jis jiems buvo pateikiamas. Ir jie jautė vidinę ramybę, – už mus yra viskas nuspręsta, kas yra gera, o kas bloga, mums tik reikia žinoti, kaip nuspręsta. Dabar situacija yra kur kas chaotiškesnė [etc.]
Marcinkevičių 1 įraše sukabinau su Stankevičium, o šįryt dingtelėjo, kad yra su kuo sujungt ir Antaną Kalanavičių. Su Romu Raila. Krosniakuriu iš Siesikų. Beje, prozininkės Danutės Kalinauskaitės bendrakursiu. Taip pat laikomu paraštėje, nors jis ir pats literatūros puslapin per daug nesiveržia (prisiminiau iš Gedos dienoraščio: esą Kalanavičiui, neleidžiamam Lietuvoj (pro duris), buvo kilusi idėja įlipt literatūron pro langą – per Maskvą – reikią pirmiausia išleist knygą rusiškai, tada jau nebebus kur dėtis „Vagai“, teks leist; rezultatas aiškus: pasvajot galima). Railos PK Grafo manija išėjo 1996-ais Ukmergėj. Su garsiuoju (nors nelabai tikęs čia tas žodis) eilėraščiu apie Aukštaitijos miestelį, mano manymu, trauktinu į visas bent jau sovietmečiu kurtos (ar ir XX amžiaus) lietuvių poezijos antologijas:
Baltas ir ramus miestelis šitas
Aukštaitijos.
Kaip gražiai darželiuose čia žydi
pinavijos.
Kaip palankiai čia kaimynas šneka
su kaimynu.
Kaip gardžiai čia girtuoklėlis laka
alų, vyną.
Kaip gražiai keliauja į bažnyčią
davatkėlės.
Kaip nuobodžiai pramogauja šičia
jaunimėlis.
Kaip lengvai čia vėjy dulkės sukas
prie stotelės.
Kaip gražiai čia ilgisi berniukas
didžio kelio.
Kaip maloniai gelsvas lėkštas rytas
glosto kaktą.
Kaip gražiai čia būtų nužudytas
Francas Kafka.
Prieš porą ar trejetą metų tas pats Ukmergės kultūros fondas norėjo leist jo antrąją knygą. Teikė paraišką Kultūros ministerijai. Su Ričardu Šileika parašėm nemeluotai entuziastingas rekomendacijas (dauguma eilėraščių išties stiprūs, unikaliu balsu parašyti), net pavadinimą buvom parinkę pagal vieną eilėraštį – Žygdarbis (AAJ buvo aprobavęs), bet... paramos negauta. Ir tyla. Dabar taip gailiuos, kad nepasidariau to rankraščio kopijos, tik įspūdis liko. Kai kurie eilėraščiai tikrai buvo jėgingi, nenusileidžiantys kai kuriems kad ir to paties Stankevičiaus. Kas čia? Likimas: kol gyvas – paraštėj, kai mirsi – kaip jau išeis. Paskutinio sakinio vieton prašosi moralistinė parafrazė (Negi dabar mažiau manančių, kad Rimvydas Stankevičius yra jėga, o, tarkim, koks nors...), bet gal nereikia. Nebuvo, nėra ir nebus tos besiilgimos teisybės (kad ir vertinant literatūrą). Tiesiog: stop.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą