O buvo taip. Praeitą penktadienį iš ryto per Žinių radijo spaudos apžvalgą išgirdau, kad šįmet nepaskirta Bitės premija, „rašo Lietuvos žinios“. Jei rašo, tai galima paskaityt ir visą straipsnį: LŽ, 2009-06-19, Daiva Baronienė, „Premijos vertų rašytojų nerado“ (regis, kitur buvę žinutės būtent šia publikacija ir tesirėmė). Pasirodo, premijos steigėja Panevėžio r. savivaldybė „nuo apdovanojimų susilaikė ne dėl pinigų stygiaus. Apsižiūrėta, kad nebeliko rašytojų, puoselėjančių G. Petkevičaitės-Bitės propaguotas humanistines vertybes“ (premijos nuostatuose parašyta, kad turi būt premijuojama už tai). Še tau, skaitytojau, naujiena. Užuot pasitelkus tariamąją nuosaką (premijos steigėjai sako neradę) ir logiškai paklausus: o ar ieškojo?, kokiose knygose ieškojo ir nerado? ir pan., pasukama blogiausiu keliu: išvardijami ankstesni laureatai, o tada: esą humanistines idėjas puoselėjančių prozininkų ieškojusi ir LRS, ir „literatūrai neabejingi Panevėžio žmonės“; pastarieji nieko nepasiūlę, o LRS rekomendavusi vienintelę kandidatę – Audronę Girdzijauskaitę už atsiminimų knygą Atminties salos („Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja rašytoja Birutė Jonuškaitė [bent jau internetinėj versijoj šis tekstas pailiustruotas besišypsančios B.J. nuotrauka], LŽ paklausta, kodėl G. Petkevičaitės-Bitės premijai rekomendavo vos vieną autorę, liūdnai atsakė, jog nebuvo iš ko rinktis“). Dar sakinys kitas apie „vadinamuosius rašytojus“, Kubiliaus pažadą kitąmet skirt net du milijonus „išskirtinai lietuvių autorių knygoms leisti“. Ir viskas.
Internetinė LŽ skaitytoja: „stai jums ir lietuviskas nudienos vaizdas, be komentaru, kazko labai kraupu pasidare nuo sios informacijos...“ O man pikta (be: kraupiai; ne pirmas kartas) visai dėl ko kito.
1) Žurnalistės darbas „be komentarų“.
2) Įdomu, kas kiti (be straipsny paminėtos bibliotekos direktorės Rūtos Bagdonienės) G.P.-B. fondo nariai, sprendę, yr ar nėr Girdzijauskaitės knygoj humanistinių vertybių? Sprendimas priimtas kokiu balsų santykiu? Bendru sutarimu? VSD blakės posėdžio kambary greičiausiai nebuvo įtaisęs, tad belieka spėt: spėju, kad vertybės čia niekuo dėtos; a) Girdzijauskaitė – ne rašytoja, teatro kritikė ir istorikė (gal net ir jos požiūris į Miltinį bei jojo darbus buvo prisimintas); b) Atminties salos – ne proza, o atsiminimai, kuriuos rašo ir leidžia kas netingi; c) labai jau nesolidi ta knyga – mažytė ir plonytė („mažai darbo įdėta“, konstatuotų, pvz., koks vice-...).
3) O bjauriausia, summa sumarum, kad be žodžių pasakyta: [išskyrus ankstenius G.P.-B. premijos laureatus, apskritai visi kiti ir konkrečiai] Girdzijauskaitė nepuoselėja humanistinių vertybių. Suprantu, absurdiška išeina išvada, bet kaip jaustis Girdzijauskaitei??? Negaliu įsivaizduot. Todėl bent čia teigiu: Girdzijauskaitė puoselėja tokias idėjas. Ir konkrečiai – Atminties salose. [Šiek tiek sarkazmo pasitelkiant:] ji ne tik gerbia žmones, sakydama apie juos tai, ką prisimena, o ne ką prisimenamieji ar jų giminaičiai norėtų perskaityt, ji nuo mažumės net kūnu pajunta antihumanizmą. Štai įrodymas, kuris visam gyvenimui įstrigo atmintin nuo 2005-09-03, kada pirmąkart jį perskaičiau ŠA. Apie maudynes pokariu Kupišky:
Kartą Močiutė nutarė mane išmaudyti. Vakare, kai jau sutemo, prikaitino vandens, uždegė žvakę, viduryje virtuvės sustūmė taburetes, pastatė ant jų nemažą metalinę vonelę ir liepė lipt. Kai jau apsipyliau vandeniu, Močiutė įmetė į vonelę baltą muilo gabaliuką. Muilas neskendo, plaukiojo vandens paviršiuje. Paėmiau jį į rankas, patryniau, jis kvepėjo ir smarkiai putojo, bandžiau panardinti, bet jis vėl iššoko. Klausiu: „Močiute, kodėl tas muilas neskęsta?!“ O ji man sako: „Čia vokiškas, nuo karo metų jį turiu, iš žmonių kaulų padarytas.“ Aš vos neiššokau iš vonelės! Atsistojau ir sakau: „Jeigu, Močiute, tu jo neišimsi, aš šoksiu žemėn ir nesimaudysiu!“ „Na va, taupiau be reikalo...“ – su priekaištu balse ištarė Močiutė, paėmė baltąjį gabaliuką, padėjo ant lentynos virš krosnies ir padavė man paprasto, kaip ji sakė, „žibalinio“ muilo gabalą.4) Kaip būtų sureagavusi G.P.-B. į tokį straipsnį, tokią Lietuvai pasiųstą žinią?
P.S. Per daug Lietuvoj literatūrinių premijų, ir daugumai jų kandidatus (-ą) tesiūlo, nes turi siūlyt, LRS-os Valdyba.
Surašiau, išdėjau; laikui bėgant ir nemalonūs dalykai užsimiršta (nors toli gražu ne visi).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą