Cha, prisiminiau. Kol dar vyko Placdarmas, vienam iš organizatorių, Rimantui Kmitai, buvau pasiūlęs tokią idėją: vienaip ar kitaip einam iki Karklės prie Salio Šemerio kapo; kad įpoetintumėm tą kelionę, gal galima būtų ten surengt dar vienus skaitymus – „In memoriam S.Š.“? Kviečiamiems poetams prieš kokį mėnesį pranešama: šįmet reikia, kad sukurtumėt, pvz., jachtos formos eilėraštį in memoriam S.Š. (pirmiems tokiems skaitymams) arba peoną, arba eilėraštį, kur būtų mažėjantys rimai nuo šešių iki vieno skiemens. Pavyzdžių rasite knygoje: Salys Šemerys, Pojūčių pėdsakai, sudarė Leonija Šmerauskienė ir Marijus Jonaitis, Klaipėda: Eldija, 1994. Ir Šemerio pagrindimą, kodėl tuo prasminga užsiimt, būtų galima nurašyt:
Kiekvieno poeto uždavinys – greta savo kūrybinio darbo, kuris, žinoma, pasilieka svarbiausias viso gyvenimo uždavinys – pagal galimybes padėti ir savo tautos meno technologijai. Ieškoti, kartoti kitų surastas formas, daryti bandymus – štai vienas iš svarbiųjų poeto uždavinių, jeigu jis nori dirbti ne tik sau, bet ir kitiems, ir ateičiai (p. 119).P.S. Gaila (ir vėl!), bet, kiek atsimenu, LLE apie šituos Šemerio „meno technologijos“ darbus nieko nėra pasakyta.
P.P.S. Viskas, jau švinta, iš atminties kyla Šemerio atsiminimai ir kitokios nuotrupos – privalau užmigt.
o, prisimeni, kartą ir nuėjom. Gana ilga buvo kelionė:) Buvo jau tamsu, pasišviesdami suradom Šemerio kapą. Kažkas lyg ir skaitė kažką, o gal ir ne. O paskui vienoj užeigoj ten žiūrėjom krepšinį, kuri ten olimpiada, kad lietuviai laimėjo prieš JAV, o Skujytė tą vakarą iškovojo olimpinę bronzą.
AtsakytiPanaikintiO "tautos meno technologijas", žinoma, plėtoti reikia, net būtina.