(1) Stankevičius ir Marcinkevičius

Bernardinuos.lt 2009-06-11 įdėtas Liudviko Jakimavičiaus pokalbis su šių metų PP laureatu Rimvydu Stankevičium „Pomiškis kirtavietėje“. Gerai klausiama, atvirai atsakoma. Komentatorių priekaištai dėl susireikšminimo juokingi: susireikšminimas (kad ir: „Visi poetai bando pasakyti tai, ką žmonės savo pasąmonėje apie save seniai žinojo, bet neatrado žodžių, kaip tai suformuluoti. Tokią matau savo poezijos funkciją“) būtinas, tai yra esminis stimulas kurti. Bet ne tai norėjau užfiksuot.
Užstrigo Valentino Sventicko Stankevičiui telefonu tarta frazė: „Tu ne Geda, tu Marcinkevičius.“ Kad Stankevičius kažkuo panašus į Justiną Marcinkevičių, buvo dingtelėję skaitant Diktantus sielai. Sakau: kažkuo, nes baisiai sunku verbalizuot tą tik juntamą panašumą, nes jis susijęs ne su poetika, o su asmenybiniais dalykais: gal misionieriškasis pradas (atsimenu, kaip lietuvių kalbos mokytoja kokias 1979 metais yra ištarusi: prieš šitą žmogų [t.y. J.M.] būtų galima atsiklaupt; Diktantų sielai įžangoj R.S. samprotauja apie savo tekstus kaip pamokslus, pokalby su Andrium Jakučiūnu reiškia norą, kad jo tekstai būtų diktuojami moksleiviams etc.), gal tas panašumas plaukia iš to, jog ir vienas, ir kitas mano, esą poezija turi būt daugiau negu poezija (supaprastintai šnekant). Argi J.M. negalėtų kaip savo pacituot R.S. sakinių: „...reikia rašyti tai, ką žmogus nori iš poeto išgirsti. Jie nori, kad poetas įvardytų jų būsenas, kurioms jie, žmonės, nežino vardų. Jie nori poeto pagalbos: ‘Pasakyk, kas man darosi’.“? Ar ne tai buvo (ir tebėra) esminė J.M. populiarumo priežastis? (Ir gerumas tas gyvenimas, ir ašara dievo aky, ir pagaliau skiemenuojamoji Lie-tu-va, ir kt.). Nežinau. Bet jungtukas „ir“ tarp tų dviejų pavardžių dera; suvokiant visus poetikos, laiko ir kitų dalykų nelemtus skirtumus. Nors gal ir klystu.