(10) Asonansai: o (Then the bird said, ‘Nevermore’)

Mintis užfiksuot šį tą apie o kirba jau senokai, nuo tada, kai Algirdo Patacko ir Aleksandro Žarskaus straipsny „Lietuvių kalbos paparčio žiedas [etc.]“ (NŽ-A, 2009, nr. 3/5) užėjau sakinį:

Antai Romanas Jacobsonas (1886–1982) savo studiją „Garsas ir reikšmė“ pradeda nuo garsiosios Edgaro Allano Poe poemos The Raven („Varnas“), aliteracijų šedevro, analizės: [etc.] (p. 125).

Kuris Varno vertimas lietuvių kalbon fonikos požiūriu geriausias? Kęstučio Navako. Ir lydimasis žodis geras („Po[e] eilėraščiai skleidžiasi keistame paribyje, kur harmoningai susieina poezija, muzika ir matematika“; „Nežinau, kiek poeto falsifikatoriais gali būti laikomi vertėjai, tačiau tikiuosi, kad mano indėlis čia nėra pats didžiausias“; ir kt.). Yra vertimų almanache Atodangos’91, p. 32–36. Baisiai ilgas tas Varnas, 108 eilutės; 72 rimuojasi su nevermore. Kaip pavyzdžiai, keli gabaliukai:

Laukiau nekantrus rytojaus; – veltui knygų sau ieškojaus –
Liūdesio jos neatstos jau dėl Linoros prarastos –
Dėl skaisčios, retos merginos, angelų vardu šauktos –
Č i a  bevardės visados.
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — —
Šiuos namuos, lankytuos baimės – tark, meldžiu, man be klaidos –
T a i  balzamas Gileado? – tark man – tark man be klaidos!
Tarė varnas: – Niekados.
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — —
Ir jo akys neužsnūsta, mena demoną miegūstą,
Lempos ugnys kūnu plūsta, krinta ant grindų lentos;
Mano siela iš šešėlio, kurs ant tų grindų lentos,
Nepakils jau – niekados!

O dabar, skambiai tariant, Poe ir lietuvių poezija. Iš Nykos atsiminimų žinom, kad Mačernis jį labai mėgęs dėl „nepalyginamos sugestijos jėgos“, eilėraštį „Annabel Lee“ atmintinai deklamuodavęs; pastarojo „melancholija ir poetinė dikcija“ girdisi Mačernio „Pajūrio vaikuos“:

Mes gyvenom prie jūros tada
Du geri, du laimingi vaikai...

Bet paskutiniais gyvenimo metais nuo Poe nutolęs. Yra ir tokia Nykos mintis: Poe turėjęs įtakos ir kitiems Mačernio kartos poetams (Temos ir variacijos, p. 122). O Bronius Krivickas, vienas iš jų, ar žinojo Poe Varną? Taip, bet greičiausiai per Binkio vertimą, angliškai jis nelabai, nors nevermore skambesį atmintis tikriausiai buvo užfiksavusi, buvo girdėjęs. Jo 1947-ais sukurtas eilėraštis „Niekad, niekados“, skirtas 1945-ais žuvusiam jaunėliui broliui Juozui (įtariai žvelgiant, gal ir atskamba čia šis tas iš Putino „Nežinios paslapties“, datuotos 1941-07-12: „Nepamiršti man tos valandos / Niekados, niekados, niekados... || O aplink taip nyku ir klaiku, / Tartum išmirė žmonės visi, / Ir tu pats kapinyne esi. || Bet to siaubo klaikios valandos / Nepamiršt niekados, niekados!“; šito Krivicko eilėraščio jėga išlenda, bent man, skaitant balsiai: per ritmą ir tą beveik 30 kartų kartojamą -os; pagal rimą iškrentančios eilutės suskamba dar stipriau):

1992 VIII 8 buv. Biržų žvyrduobės vietoj buvo atidengtas paminklas partizanams,
kurių kūnai užkasti toj vietoj (dabar privačių gyvenamųjų namų kvartalas).
Čia užkastas ir Juozas Krivickas (*1922 V 2 Pervalkuose, žuvo 1945 VIII 12 Tilinavoj, Biržų r.)
2019 IX 21, BrKr žūties dieną (žuvo 1952), prie paminklo buvo perskaitytas eilėraštis „Niekad, niekados“,
skirtas brolio Juozo atminimui (nuotr. Kęstučio Sukacko, padaryta tądien)

Buvo saulė netoli laidos.
Jam šešėliai švelnūs ant kaktos.
Paspaudimas rankos jo tvirtos.
Ir toks liūdnas balsas nuojautos:
Niekad, niekados
Jis daugiau tau rankos nepaduos.

Išsipildė mano mintys tos...

Vidury dienos tokios skaisčios, baltos,
Vidury nakties tartum derva juodos,
Girioj prie laužų liepsnos aukštos
Man visur vaidenas visados:
Buvo saulė netoli laidos
Ir šešėliai anta jo kaktos...

Jau nuo tos skausmingos valandos
Ligi galo motina raudos
Ir kasdien skaudžius žodžius kartos,
Kad negrįžo iš kautynės tos,
Kad iš rankos barbaro piktos
Ten ant gatvės dulkinos karštos
Krito akmenys ant karžygio lavono.

Duodu žodį priesaikos šventos
Neatleisti priešui niekados,
Kol širdis man plakti nenustos.

Niekad, niekados...

Mano lūpose nėra maldos,
Mano sielvarte nėra raudos.
Ak, tik skausmas amžinos skriaudos,
Kad prie durų nebūties šaltos
Amžinai mes esam išsiskyrę.

Balsis o (kažkaip) yra susijęs su baladiškumu: paslaptim, rūstumu (V.M.-P. rinkinys Rūsčios dienos); Krivicko eilėraščio atveju, tas o (-os) skamba esmingai, kaip fatum balsas... — Neaiškios nuojautos, ir tiek. Cha: reiktų kad ir tą patį Jacobsoną pasiskaityt, yra rusiškai („Звук и значение“ knygoj Избранные работы, Мaskva, 1985), bet...
Prieduras (2019 VI 27) Jacobsonas Poe The Raven yra pavadinęs aliteracijų šedevru, o šitam įraše minimi asonansai; aliteracijų neįmanoma „išverst“, ir ne vertėjo talentas, o kalbos, į kurią verčiama, pobūdis „kaltas“. Popieryne radau išplėštus tris Nemuno (1991, nr. 12) lapus su Varno vertėjo lietuvių kalbon Kęstučio Navako kitų vertimų publikacija „Panava mirusiai infantei II“; įžangos žodžio pirmoji pastraipa:

Niaurų vidurnaktį juodas, lyg begaliniai šriftai, išvargintas tos juodumos, Varnas lėtai nusileidžia į popierinę žemę, kur atranda viršum daugybės užmiršto mokslo foliantų užsnūdusį Edgarą Po ir beldžia snapu, ir ištaria pagaliau savo nesunaikinamą „Nevermore“. „Niekados“ – automatiškai verčia lietuvių kalbos žodynas, bet kaip išversti klaikų angliškų priebalsių girgždesį, kaip išlaikyti originale slypintį „Mor“ – „Mirtis“? Mirčiai skirti ir šie keli puslapiai Europos lyrikos. (p. 41)

Kvailas mintigalis: balsiai kyla iš giliau negu priebalsiai; ir mirtis iš giliau? kūno egzistencijos pabaiga priebalsinė, o žmogaus mirtis – balsinė?