(1146) Visiškai tarp kitko: pasvarstymai apie romanus su istoriniu pamušalu

raugė prieš porą savaičių parskraidino iš Londono dovaną – nemokamai platinamo laikraščio Evening Standard 2018 XII 11 numerį. Žino, kad vartyt puslapius vienas maloniausių dalykų. Bet tik šiandien, įžangai į šventes prasidėjus, kai nebereikia darban, vartinėju žiūrinėju skaitinėju. — Kalėdinių dovanų pirkimo metas, tai net 12 puslapių su kolontitulu LAST-MINUTE GIFT GUIDE. 50-am – knygos, kurias siūloma pirkt dovanot. „Pick up their page-turner / Read all about it: Ben Walsh has plenty of tempting tomes for the bibliophile in your life.“
Pasiūlytos šešios knygos, daugiau negu trečdalį puslapio užima Duracellio reklama (jei prie knygos pridėsi baterijų pakuotę – tai dovana bus visiškai sukomplektuota, полный комплект; na, nebent knygą tektų skaityt kur nėra elektros ar naktį po antklode pasislėpus, – tada tikrai praverstų; o gal čia kokia užuomina apie gilią mintį, kad žmogus turi turėt galimybių skaityti knygą bet kur ir bet kada?). — Siūlo rinktis. Ką pasirinkčiau? Aišku, tik pagal reklaminius anonsus spręsdamas. Aišku, tai tik žaidimas.

— pasakojimas, atsispiriantis nuo ko nors nesugalvoto, bent man, visad atrodo turintis daugiau šansų būt įdomus ne tik pačiam pasakotojui; na taip, galima kibt: o ką pats pasakotojas išgyvenęs – negi sugalvota?; nesileidžiant į svarstymus galima paprasčiau pasakyt: pasakojimas, kurio atspirties taškas – prieš tam tikrą laiką buvęs įvykis ar gyvenęs žmogus. Gana išvedžiojimų, per pavyzdžius mėginsiu pasakyt, ką turiu omeny: Jakučiūno Servijaus Galo užrašus skaityt buvo įdomiau negu Lalagę; Žagrakalytės Eigulio dukrą – negu Klarą (ir Lalagę, ir Klarą – irgi skaityt įdomu, bet tas įdomumas, kaip čia pasakius, antrinis – kompozicijos, stiliaus, žodžiu, labiau formos negu turinio; kaip, ne kas, estetinis, ne pažintinis įdomumas). Šlepikas puikus pasakotojas, bet trumpųjų istorijų; gerai, kad Mano vardas – Marytė tik tokio storumo. Šaltenio du paskutiniai romanai (Demonų amžius ir Žydų karalaitės dienoraštis) irgi atremti į šį tą nesugalvoto; empatija (gal net per daug), kinematografiški epizodai, geras stilius; visokie dvasiniai judesiai gerai, bet, nežinau, intrigos, veiksmo, tempo stinga; skaitai, bet negali sakyt, kad tai an enthralling read – reikia pastangų, kad neužverstum nebaigęs. Yra romanų, kur veiksmo ir intrigos gal net per daug (tarkim, Mindaugo Milinio Partizanas), bet kad stilius prastas. Ir kartais pagalvoji: Lietuvos Walteris Scottas Sofija Tyzenfauzaitė, ar jau turim ką geresnio? Sakysit, baik juokus, aišku, turim, – Kristiną Sabaliauskaitę; gali būt (nors tik pusantros Silva rerum knygos teįveikiau, nebeįdomu pasidarė; bet greičiausiai išimtis esu). Gal ir Lietuvoj galėtų atsiras kas nors panašaus kaip Švedijoj? Stefan Thunberg + Anders Roslund = Anton Svensson (lietuviškam duete, bent man norėtųs, kad antrasis dėmuo būtų istorinis, ne kriminalinis). Nebūtina, kad kaskart išeitų oi! ai!, tiesiog geru stilium parašytų pažintine prasme įdomių pasakojimų norėtųs; kad: pradėjai – ir pagavo, ir nepaleidžia, ir iki pabaigos.
— — praeitą savaitę bibliotekon buvo užsukęs AlmG (prašė padaryt kopijas kelių dalykų, buvusių Sietyne; padariau–pasiėmė), šnektelėjom, šio to ėmė klausinėt, tarkim, gal žinąs, kur galėtų būt Aleksio Churgino biblioteka?, jis juk priglaudė pasitraukusio Henriko Radausko bent jau dalį knygų?; seniai seniai AlmG buvo pasiskolinęs Rilkės tomelį vokiškai iš AlCh, bet tai nesvarbu, tik šiaip; pažadėjau paklaust žmogaus, galinčio žinot – rašiusio apie Hamleto vertimo redagavimą ir irgi biblioteka besidomėjusio (norėjo sužinot, kokius Šekspyro vertimus AlCh savo bibliotekoj turėjo); o gal aš skaitęs tokią knygą – Tomasz Łubieński, Wszystko w rodzinie? (užrašė, kitaip būčiau neprisiminęs); aišku, ne; visai gali būt, kad tos knygos veikėjo Ekso prototipas – AlCh [XII 23: ne, prototipas greičiausiai kitas – AlSl, žr. įrašo komentarus]. Knygos anotacija iš lubimyczytac.pl:

Paskaitinėjau recenziją wyborczoj.pl (książka wybitna, lektura obowiązkowa; išvertus lietuvių kalbon ir paskleidus gandą apie galimą prototipą, kiek egzempliorių būtų nupirkta?); pažiūrėjau, ką dar TomŁ parašęs: visai įdomu būtų bent jau pavartinėt ir jo knygas apie Adomą Mickevičių (M jak Mickiewicz), Kiprijoną Norvidą (Norwid wraca do Paryża), – : stop!
— — — taip, iš tokių visokių pasvarstymų/pasvaičiojimų jokios naudos.
(Ir kas iš to? – kartą tiesiai šviesiai paklausė žmogus, kuriam mėginau įrodyt: straipsnis gali būt įdomus ne tik todėl, kad apie dar nežinomus dalykus rašoma, bet ir todėl, kad žinomi dalykai kitaip nei tikėtumeis interpretuojami. – Nieko iš to. Kodėl kas nors turi būt iš to? Tas irgi gali būt įdomu. — Taip, prisiminimą galima suprast kaip mėginimą teisintis, kodėl toks, kaip čia pasakius, nekonstruktyvus šitas įrašas: nieko nepasiūlyta nei nepasisiūlyta.)
Digresija (XII 23) Kai, deja, savo vardo neužrašęs komentatorius nurodė, kas beveik neabejotinai yra Łubieńskio romano pagrindinio veikėjo prototipas, – KGB kontržvalgybos pulk. Aleksandras Slavinas, prisiminiau (per Vokietiją susisiejo) šįmet Kultūros baruos skelbtus Virgilijaus Čepaičio atsiminimus-kroniką Sugrįžimas į žemėlapį: Aukščiausioji Taryba nuo 1991-01-13 iki 1991-11-03. Vasariniam numery esantis gabalas prasidėjo taip:

Lietuvos laisvės lyga, prašiusi priimti įstatymą, draudžiantį Lietuvos ateities forumo (LAF) veiklą Lietuvoje, turbūt buvo teisi. Atsiėmę Saugumo rūmus, priešais kuriuos ilgai stovėjo Lenino paminklas, radome tokį Lietuvos SSR KGB vadovo generolo Caplino raportą savo viršininkams Maskvoje:
     „Siunčiame „Tiesos“ laikraštyje išspausdinto straipsnio vertimą ir kserokopiją. Straipsnis parašytas pagal pranešimą „Lietuvos ateities forume“ – gausiame opoziciškai Vytauto Landsbergio valdančiajai grupuotei nusiteikusių autoritetingų mokslo, kūrybinės inteligentijos atstovų, Lietuvos demokratinės darbo partijos (buvusios LKP) vadovų ir aktyvistų, žurnalistų susirinkime. „Forumo“ susirinkime buvo įkurta organizuota legali opozicija. Straipsnyje, skirtame Vakarų Europos santykiams su Pabaltiju, mums naudingu požiūriu analizuojami politiniai procesai Pabaltijo respublikose, Vakarų valstybių tikslai ir ketinimai SSRS atžvilgiu. Straipsnio tekstas buvo iš anksto su mumis suderintas.
     Prašome šią aktyvią priemonę įtraukti į įskaitą.“¹
     Deja, straipsnio kserokopija buvo išsiųsta į Maskvą, tad nepasakysiu, kas to straipsnio, suderinto su KGB, autorius. (KB, 2018, nr. 7/8, p. 84)
------------------
¹ Iš naujausios Lietuvos istorijos (Dokumentų rinkinys), Kaunas. 1995, p. 76.

— Taigi visai nesunku išsiaiškint, kas to straipsnio Tiesoj autorius, nuorodų, kur ir ko ieškot, užtektinai, – pasidalinau mintim su coll. Pranu, periodikos, saugomos bibliotekoj, globėju. Po kokios valandos viskas buvo aišku: Algis Klimaitis, „Vakarų požiūris į Lietuvą“, Tiesa, 1991 IV 17, nr. 73, p. 3 (net Kliugerio nuotrauka įdėta). O kai pavarčiau tą Dalios Kuodytės parengtą dokumentų rinkinį, iš kurio cituojama, šyptelt teko: na va, ir Čepaitis žmogus, – ten juk visi dokumentai susiję su Klimaičiu-Kliugeriu, tad ir šitam jis turimas omeny, jokio atskiro paaiškinimo net nereikia. (Iš rinkiny paskelbtų ataskaitų daug kas paaiškėja ir apie Klimaičio globotą ir naudotą Kazimierą Prunskienę, ir apie Žurnalistų sąjungos viršūnėles [tampa labai aišku, kodėl dalis žurnalistų 1991 XII 21 atkūrė LŽDraugiją], ir apie Tiesą, ir apie LAF-ą; nykūs dalykai.)

(881) Iš popieryno, xxxii: apie tekstasklaidą

Nežinau, kas ten išties tame Lietuvių kalbos institute vyksta, kokios perturbacijos, bet jei reiktų pasakyt vieną gerą dalyką – pasakyčiau, kad Ritos Miliūnaitės tvarkomas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas yra tikrai prasmingas darbas. (Ir ne tik todėl, kad jo dėka žodis batauti net rusų–lietuvių kalbų žodynan pateko.) Reikia, privalu fiksuot, kaupt, sistemint. Tai bet kokio mokslo pamatas.
Šįryt el. paštu išsiunčiau vakarykštį radinį:

Naujažodis: tekstasklaida
Reikšmė: tekstų viešinimas tam tikru būdu [gal tiksliau: kokiu nors būdu?]
Vartosenos pavyzdys: Savaitraščio Literatūra ir menas vyr. redaktorius Kornelijus Platelis: „Mes [t.y. savaitraštis] esame ne žiniasklaida, o tekstasklaida – pateikiame visus geriausius tekstus, kuriuos savo ubagystėje galime sugraibyti.“
Šaltinis: „Misija: išsaugoti tekstų kultūrą“ [pokalbis apie kultūrinės spaudos tendencijas], Park@s, nr. 51, 2007-04, p. 1 (priedas prie: Literatūra ir menas, 2007-04-27).
Kita informacija: Sėkmės!

— Įdomus tas šiauliečių rengiamas Park@s buvo. O gal tebėr, gal tik nerandu, kur jis pasidėjo? (Vigmantas Butkus, vienas iš aktyviųjų mėnraščio bendradarbių, turėtų viską žinot, gal komentaru atsilieps.) O Šiauliuos – išleidus 50 Parko numerių – surengtas pokalbis, kuriame Kornelijaus P. naujažodį sužvejojau, dabar skaitant keletą mintigalių prišaukė.

Gintautas Mažeikis: Kur yra skaitytojas ir kaip jis randamas? Mūsų kartais klausia, kodėl „Park@s“ nebeleidžiamas su „Šiaulių kraštu“, su kuriuo buvo leidžiamas trejus metus. Bet tada laikraštis dažniau buvo ne skaitomas, o naudojamas pakuroms. Kai pokalbis vyksta ne su tais žmonėmis, jis yra beprasmiškas ir tuščias. Geriau vienas skaitantis laikraštį, nei 10 tūkstančių, naudojančių jį tik pečiui pakurti. (p. 3)

Teisybė, kol ėjo su Šiaulių kraštu – neskaitydavau, tik dėl tų pakurų nesinorėtų sutikt – ir jų reikia, todėl labai džiaugiuos, kad Literatūra ir menas spausdinamas ant „gamtai draugiško popieriaus“ (nors kažkaip keistai tas apibūdinimas skamba), o va Nemunas, turiu pasakyt, labai blogai dega, ir perdengt nokinamų pomidorų sluoksniams netinkamas, bent taip atrodo.
Jei jau apie LM užsiminiau, visiškai pritariu Alvydui Šlepikui:

Aš pats džiaugiuosi „1 eilėraščio“ rubrika – taip į eilėraštį labiau įsižiūrima, kita vertus, tai įpareigoja autorių pateikti tokį eilėraštį, kuris gali skambėti vienas nepriklausomai nuo knygos konteksto. Jis turi būti labiau koncentruotas, galų gale turėti tuos stebuklingus dėmenis – pradžią, vidurį ir pabaigą. (p. 1)

Na, dėl stebuklingų dėmenų – vargu ar jų visad reiktų jų norėti, bet kad pradžioj ir tik vienas – labai gerai: tai ir būna vienintelis eilėraštis, kurį – atvirai šnekant – išties perskaitai nepaisydamas autoriaus pavardės. Poezijos publikacijas dažniausiai perbėgi, tik retkarčiais stabtelėdamas prie kokio konkretaus eilėraščio.
Ir Herkaus Kunčiaus pasvarstymų baigiamasis akcentas teisingas:

Straipsnio ar esė stimulas turi būti kibirkštis, žiežirba – kad nepatinka, kad skauda – tokie patys banaliausi dalykai. Nors ir laikausi tokio principo – Rastauskas mane yra išmokęs: negalima teksto rašyt įpykus, reikia palaukti kokią savaitę, kažkaip kitaip tada visi tie dalykai susiklosto. Prieš kelis mėnesius bandžiau galvoti, kokios temos galėtų būti įdomios ir atsitiktinai pamačiau propagandinę Rusijos TV laidą (Rusijos TV man dar sugeba įžiebti tą žiežirbą – aš pradedu piktintis ir pan.), kurioje buvo paminėtas lietuvis [Bronius Maigys], 1985 m. Ermitaže sieros rūgštimi apipylęs Rembrandto „Danają“. Pasirodo, žmogus gulėjo Černiachovskio [= Černiachovsko psichiatrinėj] ligoninėj, o dabar gyvena Lietuvoje. Bet man įdomus buvo kitas faktas: Ermitažo generalinis direktorius Petrovskis [= Piotrovskis] sako: „Man žmogaus gyvybė palyginus su meno kūriniu nėra tokia svarbi.“ Būtų galima svarstyti apie tai – apie meno kūrinių naikinimą, žmonių naikinimą, esu sau pasižadėjęs tai padaryti, bet paprasčiausiai... tingiu. (p. 3) — [Apie tai pasvarstyta po trejų metų rašytam tekste: H.K., „Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi“, Kultūros barai, 2010, nr. 5, p. 2–7.]

Skaitydamas samprotavimus, esą trūksta autorių, sunku priprašyt galinčių ką nors parašyti todėl, kad kultūriniai leidiniai nepajėgūs mokėt bent kiek padoresnių honorarų, vis pagalvoju: arba honorarai turi būt dideli, arba tikrai turi norėt parašyti; honorarai dideli (bent jau 100 eurų į sąskaitą už straipsnį) vargu ar įsivaizduojamoj ateity bus, lieka tas noras – norėt tai noris, bet kad tingis rašyt, va kur šuo pakastas. Kad sąžinė per daug negraužtų ką nors pabaksnoji be įsipareigojimo, ir toliau sau durnių volioji. Ir nešokinėji trečią nakties prakaito išpiltas – nesisapnuoja, kad be tavo rašalų lietuvių kultūra bedugnėn garma.
(Tinklaraštis – irgi ne žiniasklaidos, o tekstasklaidos priemonė. Nors Inga greičiausiai parašys, kad turėtų būt tekstosklaidos.)

(708) Pakeliui namo, xiii: TV bokšto stotelėj greitieji autobusai nestoja

šalia laiptinės durų 2015-01-16 17:11

— sausio 12 sužinojau, grįždamas namo. Suprantama: šalia nei didelio prekybcentrio, nei poliklinikos ir pan.
— Norėjos tąvakar pasakyt ką nors asmeniškesnio, kad nesusipjautų su poezija ir muzika, t.y. renginiu, kurį režisavo Alvydas Šlepikas, ir pasiūlęs tart žodį (3–5 min). – Nelabai išėjo. Norai ir pajėgumai ne pirmąkart prasilenkia.
Čia tai, ką siunčiau Literatūrai ir menui (šios dienos numery išspausdinta, vos modifikuota; internete dar nėr).

P.S. Po Vilnių (nežinau, kaip kitur) važinėjo – ir tebevažinėja? – autobusų, klausiančių, ar žinau, kas buvo Vasario 16-osios akto signatarai; šįryt mačiau klausiantį, ar žinau žuvusiųjų Sausio 13-ąją pavardes.
Suprantu, lavint atmintį gerai.
Bet kas daugiau iš to?
Nepajėgiu sugalvot.

(11) Sniaukrojimas iš genus masculinum varpinio

Motto
Ir tarė jis:
– Vyrai, broliai mažumoje! Ar jūs žinot, kad Lyčių studijų centre nėra nė vieno mūsų giminės padaro? Kas kaups medžiagą, kas rašys Rūpesčių vyrus, vyrų rūpesčius? Ar vienas Tereškinas viską patemps? (Mąsli pauzė.) Ko tylit, liurbiai nevalos? Mintyse deklamuojat Šlepiko žmonos monologą? O gal Karnauskaitės pageidavimus[1]? Jau kaltę pajutot? Ar jūs kokie nukrypėliai, ar jūsų pirštai nuo savęs lenkti? Dokumentuokit neteisybę! Bet atsiminkit: neteisybė ir netiesa – du skirtingi dalykai. Iš tiesų, iš tiesų, sakau jums: feministės – ne žvėrės plėšriosios, o jei manot kitaip, skaitykit brolio Carro Lengvą būdą nustoti bijojus moterų.
Jis kalbėjo, kalbėjo,
o jie jautės kalti ir tylėjo.
Nes nieko daugiau negalėjo.
Ir nenorėjo.
(Iš Laiško lietuviams, 3:1–16)

[1] Audioišnaša, gerb. skaitytojai pasiūlius, 2009-07-01 įdėta:

(i) Ilgai ilgai kasryt laukdamas savojo 19 troleibuso skaitydavau: „Internetas tau neiškeps bandelių, bet padės surasti geriausią receptą“ (kvietimas išmokt naudotis internetu Lietuvos viešosiose bibliotekose). Ir nuotrauka: vyras, perkopęs jėgų žydėjimą, plaukų džiovintuvą nukreipęs į dubenį su miltais (per TV rodytam klipe ir debesiukas pakyla).
Suprantu, reklamos darytojų manymu, tai turėtų būt šmaikštu, gal net juokinga, bet kad lėkštas tas juokas (iš serijos: blondinės kvailos etc.). Apverskim: nuotraukoj (ir klipe) brandaus amžiaus moteris agurku kala vinį į sieną, o šūkis toks: „Internetas jūsų neišmokys įkalti vinies, bet padės rasti pigiausią plaktukų parduotuvę“. Spėju, bent viena moteris nesuprastų juokų ir įsižeistų. Ką, man negalima??? (Taip, sniaukrojimai, toks žanras.vg.)
Retrogradiška digresija (2009-07-01), kurią galima būtų pavadint „Antras lazdos galas“. Kolegė S. pasakojo buvusi vienoj kaimo bibliotekoj, internetizuotoj. Vaikai dabar tiesiu taikymu prie kompiuterio, o anksčiau bent akimis paklaidžiodavę knygų nugarėlėm. Žadėjo pati rašyt (skiltį Šeimininkei). – Moralas: štai jums ir pažanga, B.G. (ne Grebenščikovo, Billo Gateso, projektą iš dalies per savo su žmona fondą finansavusio) supratimu; vykdytojas buvo, jei neklystu mūsoji nacionalinė biblioteka.

(ii) Literatūroj ir mene (2009-06-19) Gintarė A. nerimastingai džiūgauja:

Privalau paskelbti skaitančiai Lietuvai apie naują reiškinį. Pagaliau pradėtas knygų paaugliams ciklas, pagaliau.
Lig šiol tokios literatūros beveik ir neturėjome. Paauglius tiesiog maudėme verstinėse knygose – meistriškose, chaltūriškose ar pusinėse.
Džiūgauju ir nerimauju: ar „Almos litteros“ leidykla jaunas ir drąsias lietuves autores, kuriančias „Mergaičių lygą“, tą naują ciklą, išsaugos?

Suprantu, esu bjaurus vyr. g. padaras, be to, redaktorius, tad pirmiausia noris taisyt: paaugliams = paauglėms. O tada jau retoriškai klaust: o kur „Berniukų lyga“? Ar čia kaip su filmais? Vad. gerų žmonės nežiūri, todėl juos rodom tada, kai normalūs jau miega? Išvertus: berniukai neskaito, todėl... kam jiems apskritai tos knygos, be to, kur rast jaunų ir drąsių lietuvių autorių? (Primenu: šitie rašgaliai vadinas sniaukrojimai.)

(iii) Valdžia, gelbėdama SoDrą, siūlo didint pensinį amžių. Strategija nekomentuotina, nes iš nėr kur dėtis, bet taktika visiškai niekam tikusi. Reiktų pradėt taip: Pirmiausia sieksime sulyginti vyrų ir moterų pensinį amžių (iki 62-ejų su puse). Kas prieš lygias lyčių teises?!

(iv) Yra Lietuvoj Aktyvių mamų sambūris (atstovę šnekant per radiją girdėjau). Daugiau baksnot klaviatūros neverta, viskas aišku, žr. motto.

(v, įr. 2009-07-20) Sekmadienį per Lietuvos radiją klausiaus „Mes, moterys“. Jei tik išeina, visada klausaus (nuo devynių). Įdomi, profesionaliai rengiama laida. lrt.lt pristatoma taip:

Radijo žurnalas eteryje nuo 2001 m. Laidos idėjos autorės ir pirmosios vedėjos – žurnalistės Dalia Jankaitytė ir Giedrė Maksimaitytė. Jos pastebėjo, kad žiniasklaidoje trūksta moterų nuomonių, ypač politikos ir kitomis temomis, kurios dažnai laikytos vyriškomis. Kolegės pasiūlė programą, kurioje kalbama apie moterų saviraišką ir dalyvavimą visuomeniniame gyvenime, lyčių lygiavertiškumo, šeimos politikos ir kitus aktualius klausimus.

Dabar laidos galva Giedrė Čiužaitė.
Ir besiklausydamas vis pagalvoju: o kur „Mes, vyrai“? Jei būtų atvirkščia situacija, manau, ne, esu įsitikinęs, bemat atsirastų, kas išlygina vyrų ir moterų galimybes. Esu girdėjęs vieną kontrargumentą: visas informacijos srautas iš principo maskulistinis, o moterys kuria sau salas, kaip atsvarą. Yra tiesos, bet: kaip genus masculinum atstovas nesitapatinu ir nenoriu tapatintis su tuo srautu; mano manymu, jisai neturi nieko bendra su genus, kaip dalies žmonių savastim.
P.S. Prisiminimas dėl juoko. Kartą buvau pakalbintas „Moterų“ – Tėvo dienos proga; matyt, tikau kaip išimtis: „vienišas dviejų vaikų tėvas“.