Išėjo beveik 500 puslapių Antano Sutkaus rinktinė Retrospektyva. Ant aplanko – garsioji jo nuotrauka „Pionierius“. Du klausimai, susiję su šita fotografija. Pirmas: kaip apibūdint to vaiko veido išraišką? Aš jį vadinu abejinguoju pionierium (gal tiksliau būtų melancholiškasis? tikslaus žodžio paieškos perfekcionistui – vienas iš didžiųjų malonumų). Ir kitas: o koks likimas šito žmogaus – žinomiausio pasauly pionieriaus.lt? (Pats Sutkus, kalbinamas Gedimino Kajėno ir Bertos Tilmantaitės: „Jeigu mane užsienyje ir žino kaip fotografą, tai labiausiai dėl ‘Pionieriaus’ ir J.P. Sartro nuotraukų“; šita knyga pirmąkart buvo pristatyta Londone gegužės 13, o 14 Viktorijos ir Alberto muziejuj atidaryta, kur tarp 40 svarbiausių fotografijos meno darbų eksponuojamas ir „Pionierius“ – vienintelis darbas iš Rytų Europos, jei neklaidina Lietuvos žinios.) Kiek išsiaiškinau, fotografuota Ignalinoj 1964-ais rugsėjo 1-ąją. Ne taip seniai (kokių 1953–1954-ųjų gimimo turėtų būt, AAJ karta, vietinis, nes atominė pradėta statyt tik 1975-ais), ne taip toli, o ar bent žinoma žmogaus vardas pavardė? (Cha: va parengus radijui žmogaus paieškos pasakojimą...) Reiks paklaust rinktinės sudarytojos Margaritos Matulytės: gal ji ką žino?
Regis, visas ciklas Sutkaus yra Lietuvos pionieriai, bet, be liūdnai abejingojo, iš atminties neištrinamas aklojo pionieriaus vaizdas. Benas Lewisas straipsny „Antano Sutkaus kontrvaizdai“ (LM, 2009-01-02):Parafrazuojant G. Orwellą, kiekviena A. Sutkaus fotografija yra „mažytė kontrrevoliucija“, opozicinis aktas prieš valstybės vaizdavimo ideologiją. [...] Radikaliausias fotografo kūrinys buvo jo minimalistinis portretas „Aklas pionierius“ (1962), jauno berniuko, kuris buvo ką tik priimtas į komunistinį jaunimo judėjimą, veidas stambiu planu. A. Sutkus pažeidė taisykles, vaizduodamas jaunąjį pionierių nesišypsantį. Jo kankinanti dviprasmė veido išraiška byloja ne emocinę traumą, o bejėgiškumą, – fotografija verta vieno geriausių komunizmo ikoninių portretų vardo. Nuotrauka padaryta 1962 m. rugsėjo 1-ąją, kuomet tokio vaizdo tabu buvo toks griežtas, kad fotografija publikuota tik aštuntojo dešimtmečio pradžioje.Nežinau, bet šitą nuotrauką Lewisas traktuoja per daug tiesmukai. Yra joje dar kažkas, kas žmogiškai trikdo. Ir veikia, bet taip, kad noris nusukt žvilgsnį.
Prieduras (2009-06-24). Vis nesitraukia iš galvos tas aklasis pionierius. Fotografija buvo 2002-ais eksponuota parodoj „Su cenzūros žyme“. Agnė Narušytė, recenzuodama tą parodą (7MD, 2002-12-06):
Tarybinė santvarka negalėjo priimti neidealaus žmogaus įvaizdžio. Mat šis pionierius, kaip dabar sakytume, neįgalus (neįgalieji „neegzistavo“ [...]) – jis aklas, todėl jo veide sustingusi keista (cenzoriams pasirodė – debiliška [kitur radau tikslesnį įvardijimą: тупое лицо]) išraiška. Keistuolis negalėjo būti pavyzdžiu, pionierius turėjo būti idėjiškai teisingas. O čia tarp kaklaraiščio ir nematančių akių besiveriančios egzistencinės gelmės tarybiniam žiūrovui kėlė pavojų, nes tokio vaizdo sukeltos mintys nežinia kur gali nuvesti.The New York Times (2007-02-04) Benjaminas Genocchio straipsny „Soviet Time Capsules“, konstatavęs, kad „the exhibition ‘Two Masters of Lithuanian Photography: Antanas Sutkus and Rimantas Dichavicius,’ at the Jane Voorhees Zimmerli Art Museum, is one of the most intriguing and memorable shows in New Jersey at the moment“, be kita ko, rašė:
His [Sutkaus] many portraits of children, which are often striking, make a larger point about the insidiousness of Communist ideology. “Blind Pioneer” (1962) shows a blind child dressed in the scarf and outfit of a Young Pioneer, the children’s organization operated by the Communist Party. Blindness here functions as a metaphor for unquestioned obedience to the state.Betgi kažkoks atvirkštinis marksizmas šitoj nuotraukoj įžvelgt pirmiausia besąlygišką (aklą) paklusnumą valstybei. Jei iš ten, tai paklusnus. Beje, audiatur et altera pars (exsovietinį žmogų): 2008-ais Kaune vyko Michailo Daševskio fotodarbų paroda „Paskendęs laikas“; ta proga kalbinamas (Kauno diena, 2008-08-08) tarp kitko prisiminė:
Antano Sutkaus viena fotografija mane labai supykdė, ji buvo publikuota žurnale „Tarybinė fotografija“, vadinosi „Pionierius“. Toks berniukas didele galva, manau, neįgalus. Ir dabar esu įsitikinęs, kad taip fotografuoti negalima.Įklimpau ieškodamas atsako; vienprasmio ir negali būti.
O nežinojimas vis dėlto pykdo. Va straipsny „A. Sutkus: Fausto džiaugsmas“ vis dėlto apie 1964-ųjų pionierių:
Komunizmo ikona. Taip vienas A. Sutkaus kūrybos tyrinėtojas pavadino „Pionieriaus“ portretą, iš kurio žvelgia ką tik į „jaunųjų leniniečių“ gretas priimtas pirmokėlis. Susirūpinęs, įtemptas žvilgsnis, tarsi ką tik būtų patyręs psichologinę traumą, vaikišku protu bandytų suvokti, kas gi jo laukia dabar.Vis dėlto reiktų žinot, kad į pionierius priimdavo nuo 10 metų; pirmokėlis galėjo tapt pirmiausia spaliuku.
Va dabar pagalvojau: ne mano vieno nuodėmė; bet kodėl mes taip (kaip? spontaniškai? piktai?) reaguojam į netikslias detales? Atsimenu, kaip S. piktinos, kad Parulskis Murmančioj sienoj netiksliai aprašė sovietmečio baltą mišrainę; regis, konservuoti kukurūzai dėl visko buvo kalti. Tai, kas patikrinama, privalu patikrint ir patikslint? Taip, bet reiktų neužmiršt take it easy. Tai mūsų tuštybė purkštauja.
Įrašo papildas čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą