Santaliučiaja – taip jį visi vadindavo – buvo nuobodus. Už bokalą alaus gana neblogu seniokišku tenoriuku padainuodavo dainą. Labiausiai mėgo, savaime suprantama, tą itališkąją „Santa Liučiją“. Kartą kažkuris prispjovė bokalą, padavė Santaliučijai ir paliepė – „dainuok“. Ir ką – padainavo. Besišypsodamas. Tik alų mandagiai atstūmė.Suprantu, nuo šito žinojimo G.G. eilėraščiai nepasirodys geresni ar blogesni nei atrodė, bet vis dėlto: kažkas, vos vos kitaip (?). Eilėraštis, kaip personažo, dar ir turinčio prototipą, monologas (tikriausiai dviratį išradinėju; atsirado mat kontekstinės kritikos špecialistas).
Per kažkelintą apsilankymą alubaryje, po pusantro bokalo alaus visai suvyriškėjęs ir įsidrąsinęs, kažkaip netyčia ėmiau su tuo Santaliučija kalbėtis. Ir apstulbau: reto intelekto, galantiškas ir šiaip – vienas išmintingiausių žmonių, kuriuos teko sutikti. Eruditas ir poliglotas – deklamavo man Baudelaire’ą, Whitmaną, Goethę. Originalo kalba. Paklausiau susijausminęs – kodėl jis čia, alubaryje, kodėl – taip? Vos šyptelėjo ir teatsakė: esate dar labai jaunas (p. 10).
Dar du, ne, dvi gyvenimo personažės užfiksuotos melomano ir matematiko Alfredo Cmieliausko straipsny „Kieme gimęs, kieme augęs“ (labai vertingas šaltinis sovietmečio kasdienybės istorikui; pala, tokių yr?). Prisimenamas praėjusio amžiaus septintas dešimtmetis.
Manokiemo ribų paisė net ir žinomi Kauno centro keistuoliai. Čia neįžengdavo kažkur kitoje gatvės pusėje, prie „Pionieriaus“ kino teatro (dabar – Lėlių teatras) gyvenusi pageltusio veido Moteris Su Juodu Raiščiu Ant Burnos [...]. Pašnibždomis pasakojama legenda teigė, jog nosį ji apsirišdavo todėl, kad negalėjo pakęsti komunistų kvapo. kas žino. Neužsukdavo ir Laisvės alėjoj siautusi Moteris Su Kaniuke, kuri greitai eidama staiga pradėdavo šaukti, žvelgdama atsitiktiniam praeiviui į veidą. Jos kaniukė – tai aliuminio indas su rankena ir dangteliu pilstomam pienui laikyti [mano galvoj šitas daiktas vyr. g. su priesaga -elis], o garsiai šaukiamas tekstas paprastai būdavo skirtas įvairių žlungančios moralės aspektų kritikai. Chuliganams [t.y. 7–12 metų jokiemo vaikams] labiausiai patikdavo klausytis jos pasažų apie paleistuvystę (p. 28; tikrinau: internete yra svetainė miestoiq.lt, bet ten tik anotacijos).Ir atmintis пошла поехала... Merkelio Račkausko užrašuos Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy (perspausdinta mašinėle 1955, išleista 2008, parengė anūkas Tomas Venclova) užfiksuoti du XIX amžiaus antros pusės broliukai perliukai (tas gabaliokas man įdomesnis už, švelniai tariant, daugelį romanų; ilgokas, bet labai jau žavus, nusikopijavau skaitydamas wordinį būsimos knygos variantą):
Man buvo šventė, kai pas mus ateidavo pan Agapit Bereśniewicz. Buvo du broliai Beresnevičiai, vienas Agapit, antras Donat. Abu didžiavosi savo bajoryste, abu buvo tikri muzikos donkichotai, paskutinieji tos rūšies žmonių mohikanai. Turbūt jie buvo matę ir geresnes dienas, bet į senatvę virto vagabundais, po Žemaitiją keliaujančiais fortepijonų bei vargonų derintojais. Tarp savęs nesugyveno: jei Agapit išgirsdavo, kad kur netoliese sukasi Donat, tuoj išvykdavo į kitą parapiją, į kitą kraštą. Pas mus paprastai užeidavo Agapit; tik jam mirus ėmė lankytis Donat. Agapit buvo vidutinio ūgio išdžiūvęs nuplikęs senis su ilga žila barzda. Vietoje kairės akies turėjo raudoną kraujojančią duobę: akį jam buvo išlupę karčemos lankytojai už kažkokią Dulcinėją, per apsirikimą patekusią į Agapito glėbį. Muzika, Bakchas ir Venera – štai trijulė, ant kurios aukuro be atvangos degino Agapit likusias gyvenimo dienas. Nei šeimos, nei namų, kur galėtų prisiglausti, neturėjo. Keliaudamas po Žemaitiją nešėsi su savim visą turtą – nedidelį odinį apiplyšusį maišelį, kurį iškilmingai vadino „sakvojažu“. Jame buvo: geležiniais apdarais akiniai, raktas fortepijono stygoms tempti, įvairių stygų rutuliukai, zomšės gabalas ir klijai. Kai ateidavo pas mus, motina pasisiūlydavo išskalbti baltinius. Blaivas būdamas, nesutikdavo, girtas – sutikdavo: visus mus varydavo lauk iš trobos, nusirengdavo ir, pravėręs alkieriaus duris, išmesdavo baltinius į priemenę. Kol baltiniai buvo plaunami ir taisomi (motina juos ir palopydavo), dėvėjo be baltinių. Mums, vaikams, įvarydavo baimės jo susirietusiais plaukais apžėlusi krūtinė, kurią ne visą uždengdavo barzda, ir kuri buvo matyti pro švarko atlapas. Vieną vasaros dieną, būdamas labai įkaušęs, išmetęs pro daris nešvarius baltinius, nesivilko švarko, bet nuogas iššoko pro langą ir pasileido keliu Virvytės link maudytis. Pasipiktinusios davatkos šoko iš savo daržų vytis. Apkultas ir sukruvintas Agapit veikiai atskubėjo namo. Per savo ilgametę kelionę po Žemaitiją susipažino su visais fortepijonais ir jų savininkais, žinojo savo derintų instrumentų firmas, jų pirmenybes ir ydas. Jokio apibrėžto atlyginimo už darbą neturėjo, imdavo tiek, kiek kas duodavo, bet dažniausiai pasitenkindavo didesniu ar mažesniu degtinės buteliu. Keliaudavo aukštai iškelta galva, „z Marsem na czole“ [„Su Marsu ant kaktos“ (karingai nusiteikęs) – tie M.R. paaiškinimai pateikti kaip išnašos, bet kad čia būtų per sudėtinga taip pat padaryt], kaip sakydavo motina, šakota lazda pasiremdamas. Vasarą dėvėjo ilgu baltu apsiaustu, šiaudine skrybėle ant plikės, žiemą – ilga miline su kapišonu. Atsiliepdavo tik lenkiškai užkalbintas, kitos kalbos nepripažino.Arba va dar vienas XIX amžiaus žemaitiškas perliukas, vysk. Motiejaus (kad Valančiaus – nebereiktų durt?) iš dugno perkeltas į Namų užrašus. Pirmu numeriu pažymėtas tas įrašas, šįkart tikrai per ilgas, kad visą cituočiau, jei užkibsit, žr. NU (2003, p. 551, 553, 555; poriniuos lenkiškas originalas); iš priešpaskutinės pastraipos:
Atėjęs pas mus, Agapit pirmiausia išsikoliodavo:
– Jak się macie, chamy? – rėkė įėjęs į trobą. – Co? Nie podoba się? Któż wy tacy? Jużci nie panowie... Przez pomyłkę wstąpiłem pod ten chamski dach... [Kaip laikotės, chamai? Ką, nepatinka? Kas gi jūs tokie? Aišku, ne ponai... Per klaidą įžengiau į chamų trobą.]
Ir tik kai motina pastatydavo ant stalo pusbonkį, Agapit atsileisdavo. Išgėręs kas buvo butely (valgė nedaug, o tėvas negėrė), sėsdavo prie fortepijono. Mano nekantriai laukta valanda atėjo! Ilgi siauros rankos pirštai, kuriuos tėvas vadino „bicze“ (botagai), audringai perbėgdavo per visą klaviatūrą, ir Agapit, pakėlęs barzdą į viršų, imdavo improvizuoti. Ką jis skambino, nesuprasdavau, tik matydavau, kad jis savo muziką giliai pergyvena: jo vienintelėje akyje matėsi tai džiaugsmo spindulys, tai pykčio žaibas; kartais ašara nuriedėdavo per išdžiūvusį veidą ir nukrisdavo ant barzdos. Koks nespalvingas ir negyvas atrodė man tada tėvo skambinimas! Staiga Agapit nutraukdavo, atstumdavo kėdę ir, piktai taręs: „Trza (= trzeba) leczyć chorego“ [Reikia gydyti ligonį], imdavos derinimo darbo. Po poros valandų, suderinęs instrumentą, vėl skambino, o aš, palindęs po fortepijonu ar įsispraudęs kur į kertę, nenuleisdavau nuo jo akių. Iš jo skambintų dalykų tėvas išmoko kelis lengviausius, kuriems už pusbonkį Agapit parašė gaidas. Iš tėvo paskui ir aš išmokau vieną žemaitišką polką, Agapito improvizaciją. Sutemus, prieš eidami gulti, aprimęs Agapitas ilgai su tėvu kalbėdavos apie muziką, apie jos atstovus, apie Žemaitijos vargonininkus. Iš tų kalbų sumesdavau, kad ir tėvas, kaip Agapit, tik viena muzika domisi ir tik ją vieną rimtai vertina; jai tarnaudamas, pamiršta sunkią gyvenimo naštą: nusižeminimą prieš kleboną, jo gaspadinės įžūlumą, ubagišką gyvaliojimą špitolėje. Suprasdavau tada, kodėl tėvas nekeitė niekingo vargamistros amato į kitą, pelningesnį darbą, nors motina dažnai ragino eiti tarnauti ar ūkvedžiu į dvarą, ar raštininku į įstaigą. Vieną kitą dieną pagyvenęs pas mus, Agapit traukė toliau. Po keleto metų pasiekė mus žinia, kad Agapit mirė: žiemą rado jį pusnuogį ir sušalusį vieno dvaro daržinės šiauduose. Qualis artifex periit! [Koks menininkas žuvo! (lot.) – Povilas Višinskis kartą papasakojo man, iš kur ir kas buvo tie Agapit ir Donat. Iš Pečkauskių sužinojęs, kad tuodu broliai Beresnevičiai buvo kilę iš turtingų dvarponių, kad pabėgę iš Šiaulių gimnazijos į sukilimą, kad paskui slapstėsi Prūsuose, kad grįžę niekur negalėjo prisirašyti, o tėvai jau buvo išvežti į Sibirą, dvaras konfiskuotas ir atiduotas kažkokiam caro valdininkui.]
... Ignotas Kumšlytis, samdinys, žemaitiškai temokėdamas, nuvažiavo su [Švč. Mergelės] paveikslu į Romą. Kaip jis ten buvo priimtas? Nežinau, žinau tik, jog minėtą Švenčiausiosios Motinos paveikslą 1868 metais pats popiežius Pijus IX pašventino. Užsibuvęs Romoje beveik ištisus metus, Ignotas su paveikslu grįžo į Klaipėdą, bet ne į Žemaitiją. Nes be valdžios paso važiuodamas nusižengė [galiojusiai] teisei ir grįžęs būtų turėjęs sėsti į kalėjimą. Todėl liko Klaipėdoje siuvėjo pameistriu. Vėliau girdėjau, jog minėtas paveikslas buvo atvežtas į Žemaitiją ir kažkur paslėptas. Žandarai ieškojo, tačiau nesugebėjo rasti.Mano galva, tiesiog nuostabi kino scenarijaus santrauka.
Taip, per daug įsijaučiau. Gana.
P.S. Įrašo pavadinimas atklydo maždaug tada, kai rinkau citatą apie Moterį Su Juodu Raiščiu Ant Nosies. Perličky (dgs.) iš Věros Chytilovos 1965-ų filmo pavadinimo; Hrabalo 1963-ių apsakymų rinkinys vadinos Perlička na dně. Vis tebedaranti filmus Chytilová (*1929 [jau nebedaranti, †2014-03-12]; čekų kino naujabangininkė; be šito, dar kelis mačiau) l. verta akių. Ar čekai visi tokį gerą ironijos jausmą turi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą