(287) Tarp kitko: dar apie vieną galimą/laukiamą knygą

jau po kelių valandų nebeliko, bet buvo;
pasižiūriu – prisimenu buvus

Buvo laikai, kai ir laikraščius, ir žurnalus, ir knygas dažniausiai pradėdavom skaityt nuo pabaigos. Dėl įvairių priežasčių: dėl to, kad paskutiniam laikraščio puslapy būdavo galima rast ką nors įdomaus sau, kaip asmeniui, o ne sovietiniam piliečiui; ir juokai juk visad būdavo tik ten spausdinami, kaip ir užuojautos (tėvas rajoninį laikraštį taip pradeda būtent dėl užuojautų); žurnalus ir knygas – nes turiniai būdavo dedami pabaigoj.
Buvo du žurnalai, kuriuos iki šiol pradėdavau skaityt nuo pabaigos: Naujasis Židinys-Aidai – dėl Užsklandos, dažniausiai surašytos vieno talentingiausių eseistų.lt – Palemono Dračiulos (t.y. istoriko Eligijaus Railos), kol nebuvo paskelbtas ano nekrologas (?!–2011-07-03).
Kas liko? Liko Kinas, kurio paskutiniam puslapy – redaktorės Živilės Pipinytės feljetonai. Puikūs tekstai. Kad ir paskutinis, š.m. pirmam numery perskaitytas, – „Du susitikimai“ apie „teisingai“ ir „neteisingai“ gyvenančius ir kuriančius režisierius. Ech, galėtų Lolita Varanavičienė prikibt taip, kaip tikriausiai tik ji moka, ir būtų viena įdomiausių „Tyto albos“ išleistų originalių knygų. Svarbiausia, kad paantraštę autorė apgintų – juk tikrai būtų siūloma rašyt ne feljetonai, o [greičiausiai] esė.

(105) Tarp kitko: apie mūsąją kritiką

Živilė Pipinytė šios dienos 7 meno dienose apie Drungos Anarchiją Žirmūnuose:

Sukritikavęs tokį filmą, iškart rizikuoji būti apšauktas retrogradu. Bet aš surizikuosiu, nes manau, kad Saulius Drunga savo debiutiniame filme „Anarchija Žirmūnuose“ ciniškai naudojasi naujųjų laikų konjunktūra. Tiksliau, filme daugiau nieko nėra. Nėra režisūros, nėra charakterių, nėra logiškai rutuliojamo siužeto, nėra gyvybės nuobodžiai pagal „auksinės proporcijos“ taisykles sukomponuotuose kadruose ir nepakeliamoje frontalinių mizanscenų monotonijoje, nėra nieko, kas Drungos pastangas būti kino menininku paverstų kino menu. Nėra kino. („Prarūgęs vaizdelis“)

Pagalvojau: kada paskutinįkart skaičiau (girdėt esu girdėjęs) taip tiesiai šviesiai įvertintą lietuvių literatūros kūrinį? Sunkiai sekasi prisimint. Sigito Parulskio Šiaurės Atėnuos? Tai buvo seniai seniai.
Kaip vienas iš argumentų, kodėl tokia paklausi įviniojamoji vata, pateikiamas argumentas: esą su literatūra susijusių žmonių bendruomenė tokia maža, kad visi visus pažįsta, todėl neišeina rašyt, ką iš tiesų manai (bet kino.lt bendruomenė dar mažesnė). „Na, juk užuominų, ką norėjau pasakyt, tai yra mano tekste?“ Būna. Paradoksas: literatūra aiškiai suka atvirojo kalbėjimo link, o kritika – ezopinio?
Sklinda kalbos, kad buriasi Literatūros kritikų klubas. Viltis vis geriau negu nieko.