(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2010-09-10

(90.6) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: signa temporis – chuliganai ir cicilistai

Esu bandęs siūlyt praeitų Metų žodžius (žr. čia ir čia); – jei būt buvę siūlomi 1905-ų tokie žodžiai, tikrai – bent jau chuliganai – tarp jų būtų papuolę. Kad ne iš piršto laužtas toks spėjimas, pagrįst galėtų LL nr. 39 (1905-08-31/09-13), p. 562 esantis kun. Juozo Šnapščio (1877–1921, poetinis slp. Margalis) rašinys, kuris taip ir vadinas – „Chuliganai“:
Visuose dienraščiuose šendiena tankiai susitinkamė su «chuliganų» vardu, o niekas nepaaiškina, kas tai yra chuliganas. Ten muša ponus kas?—chuliganai. Ten eina žmonių burys, dainuoja drąsias dainas ir neša raudoną veliavą (karuną) - kas tai daro? Chuliganai. Kur ten daužo paleistuvystės namus, griauna monopolius, plėšia krautuves – kas? Chuliganai. Ten vėl susirėme du buriu, buvo aukos–nemažai sužeidė ir užmušė—ką-gi muše?–Chuliganus. Visur ant scenos chuliganai ir chuliganai.
Ant nesveiko kuno atsiranda skauduliai ir visokios išvaizdos išbėrimai, ant nečysto kuno apsireiškia dideliai nemaloni liga, niežu vadinama, kuri perina prie sąnarių perdaug įkirinčius kirminiukus. Taip dedas ir su viešpatyste, kokiu nors budu nusilpnėjusia.
Musų plačioje Rosijoje yra daug ir įvairios rųšies chuliganų. Juos galima aptarti šeip: chuliganais yra tokie žmonės, kuriems patinka griuvenos ir gaisrai, artimo žaizdos ir kraujas, artimo badas ir mirtis, tvarksmingos audros ir visoki netvarka. Prie chuliganų priguli darbinįkai ir jų kurstytojai, kurie neduoda savo broliui ramiai darbuoties ir turėtų kasdieninės duonos kąsnelį: jie niekina savo brolį ir jo reikalus ir tampa kruvinais alkanų gaujų vadais. Tokie chuliganai yra skaudesni už žvėrį ir dar kvailesni už jį! Jeigu atjematė savo broliui darbą ir uždarbį, tai pasirupinkitė apė jų maitinimą. Chuliganais yra teip-gi žmonės, visuomenės iškeikti—tai vagįs, žmogžudžiai, moteriško kuno pardavotojai,—žodžiu žmonės gyvenantieji iš nedorybės ir mintantieji bjaurybėmis: tai viešpatystės puvančios žaizdos.
Niekur chuliganai neturi tokios galybės, kokią jie įgyjo šendiena musų biurokratiškoje valstijoje. Teismai čia toli netobuli, o žmonės neišmoko dar savę ir savo reikalus apginti. Kodėl panašių «chuliganų» skaitlius Rosijoje auga ir plėtojas—dalykas aiškus. Ligšiol social-demokratai nagali pašaukti į darbų visų savo sąnarių, kurie dvasioje prie jų prisiskaito, nės-gi daugumai iš jų dar nesuskubo aptemti protas, nutilti sąžinė ir ataušti artimo meilė. Už tat «chuliganų» skaitlių padidina vagįs ir įvairiausieji «žulikai». Labai liudna, kad biurokratija nesusipranta, jog tie chuliganai auga po jų poperinių sparnų ir jog ne biurokratai, bet tie «chuliganai» gali tapti reformų diktatoriais ir vadovais. Kaip gi ta ateig[a] neaiški! Tiršta ukana užejo…
Ne per daug pirmeiviškas požiūris, evoliuciją vertinantis labiau už revoliucijas; o spėjimas, kad „chuliganai“ gali tapti reformų diktatoriais ir vadovais – pranašingas: iki bolševikų įvykdyto Spalio perversmo likę 12 metų.
Kaip žmonės į juos reagavo? Tame pat LL numery yra Bėdnelio (= Jonas Sekys, 1887–1957) tokia korespondencija:
S k r i a u d ž e i (Suval. r. Senap. p.). Čia žmonės kalba apie kokius ten «cicilistas», apie maištus ir streikus. Kalba, buk «cicilistai» eina naktimis vogti, žmonįs užmušinėti ir t.t. Vietiniai gyventojai teip įbauginti, kad nakčią, o kadą ir dieną bijo išeiti laukan. 16 dieną liepos Skriaudžiuose buvo atlaidai Šv. Pan. Marijos Škapliernos. Kalba, buk vietinis klebonas gavęs telegramą, kad Skr. per atlaidus busią socijal-demokratų partijos 80 vyrų, ir kad ten busiąs labai didelis maištas. Šitos paskalos pasklydo po visą aplinkį. Taigi žmonės bijojo eit ant atlaidų, labiausiai moterįs. Tėčiaus jokio maišto nebuvo, tiktai po mišparų pradėjo šaudyti iš revolverių, bet neužilgo viskas nutilo. Moterįs išsilakste, rėkdamos: «Dieve, Dieve! bekit visi namo; «cicilistai» tie bedieviai sumindžios, nušaus da».
Netrukus visi žmones išsiskirstė, ir viskas nutilo. (p. 571)
O štai korespondencijos iš Betygalos ištrauka (rašo kun. Pranciškus Vasiliauskas, 1871–1955):
Liepos 3 dieną Betygaloje buvo Lietuvių vakaras Betygalos pavargelių naudai. […] Rengiant tą vakarą prasipletė įvairios ir keistos kalbos kilusios vaidentuvėje musų prastesniujų, doriškai nupuolusiujų žmonių ir užvedusios paniką mažne ant visų aplinkinių gyventujų. Tai progai esant pagarsėjo tarp musų socialistai, kurie ant ilgo muset pasilyks žmonių atmintyje ir pasakose jų vaidentuvėjė gimusiose. Apie socijalistų dabartynį judėjimą ir jų agitacijų turi musų žmones keistų supratimų. Girdžiu jie, kas darosi miestuose, ant Kaukazo, girdėtis atbalsiai agrariško krutejimo kaikuriuose gubernijose, taigi ant pamato tų balsų ir iš priežasties rengiamojo spektaklio sustatė įvairiausias pasakas teip labai priminančias senovės gadynės milžinus, vilktakius, pagalios baisius nelaimingus laikus. Buk tai ateisią «sicilistai» ant 3 liepos dienas į Betygalą, sudeginsią visą miestelį ir tuos žmones, kurie drįs atvykti į minetą vakarą. Kiti jau matę, kaip 9 vyrai gulėjo pakrantyje. Kai kurios bobutės pasergeję miške barzdotus burlius, kurie ateisią mušti musų žmones į Betygalą. Ateisią «sicilistai» su bombomis, ir visus užmušią klojime, kuriame rengiamas yra spektaklis. Ir toki panika užpuolė ant visuomenės, kad kai kurie kraustė savo daiktus iš miestelio, moteriškės verkė ir meldės, kad Dievas atotolintų nelaimes. (LL, nr. 33, 1905-06-03/21, p. 476)
L. dėkingas epizodas gandų poveikio tyrimams. Iš tiesų nieko blogo neįvyko, „vakaras nusidave kuogeriausiai ir puikiausiai“.
O ant kokio pamato tos baimės rasdavos? „Sicilistai“ – chuliganai, kas juos užpuldinėja – irgi chuliganai, žodžiu, visur vieni chuliganai. Ir susigaudyk, žmogau, kas čia yra kas.
Iš žinutės „Chuliganų (juodosios šimtynės) proklamacijos“ (LL, nr. 48, 1905-1115/28, p. 686):
Chuliganai dabar veikia kuonarsiausiai—mat paremia juos uoli policija, prisirišusi aklai prie persenusios ir stingančios jau valdžios. Peterburge susiorganizavo jau čielos šaikos, išleidinėja proklamacijas, užpuldinėja ant manifestantų-revoliucijonėrių. «Novaja Žizn» pirmame numerij patalpino jų proklamaciją į Rusų tautą. […]
«Mirius žydams! Rusų tauta! Atsibusk iš savo miego ir eik į tiesos ir teisybės kelį! Tavę skriaudžia, iš tavės pasityčioja, e Tavo Didysis Caras-batiuška žinotė nežino apie tat! Jį apsupa tokie ministeriai-žydai, kaip Vitte ir jam panaši. […] Rusų nacionališka Maskvos lyga.»
Vis dėlto l. tiksliai Julijonas Lindė-Dobilas pavadino savo romaną – Blūdas.

2 komentarai:

  1. Smalsu, toks nuoseklus LL skaitymas – kokio nors mokslinio darbo dalis?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ne, tiesiog iš smalsumo. Kuo senesnė periodika, tuo įdomiau. Istorijos įdomumas slypi smulkmenose, detalėse, kurių dažniausiai nebelieka istorikų darbuose - kas iš tų procesų, tendencijų ir pan.?

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)