(352) Užparaštė, xlvi: Basanavičiaus žodžiai, kuriuos Lindė-Dobilas įsiminė visam gyvenimui

Minint Basanavičiaus 75-metį, Julijonas Lindė-Dobilas prisiminė jo apsilankymą Panevėžio valstybinėj gimnazijoj 1922 metais. Per iškilmingą vakarienę visko daug buvę prikalbėta, o prof. Yčas pareiškęs, kad atgimimo patriarcho darbui uždėtas gražiausias vainikas, nes mes jau turį nepriklausomą Lietuvą.

Garbingas mūsų svečias, tada labai nesveikas ir pasilpęs, atsistojo, atsiprašė, kad jam sunku esą kalbėti ir keletą žodžių pasakė. Tikrai gaila buvo žiūrėt, kaip jis kankinosi, pakol žodį ištarė. Tačiau tuos žodžius, kuriuos aš tuojau cituosiu, jis ištarė ir greičiau, ir lengviau, ir visai aiškiai. Jų aš neužmiršiu, pakol gyvensiu.
– Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom, – tarė garbingas mūsų svečias. – Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom. (Panevėžio balsas, 1926-11-18, p. 1).

Ir iškart prisiminė Andrius Dubinskas, pas Maironį naujo teksto žinomai melodijai ėjęs prašyt, ir kokio principo jis laikęsis: Fais ce que dois, advienne ce que pourra – Daryk, ką turi daryt, o bus – kas bus. Prancūziškas lietuvių tautinio atgimimo šūkis? O kodėl gi ne?
Ne pats atkapsčiau šituos Basanavičiaus žodžius, Algirdo Grigaravičiaus tikrai įdomiam straipsny „J.B. asmeniniame ir viešajame gyvenime“ radau. Naujas Krantų numeris, trečias, bibliotekon atkeliavo. Regis, jokio internetinio pavidalo čia spausdinami tekstai neįgauna, o gaila. Tiražas ne toks jau ir mažas – 900 egz., bet ar užsisako šitą žurnalą, tarkim, bent jau didesnės viešosios bibliotekos? Nežinau.

(90.6) Kultūros istorijos trupiniai, 1905: signa temporis – chuliganai ir cicilistai

Esu bandęs siūlyt praeitų Metų žodžius (žr. čia ir čia); – jei būt buvę siūlomi 1905-ų tokie žodžiai, tikrai – bent jau chuliganai – tarp jų būtų papuolę. Kad ne iš piršto laužtas toks spėjimas, pagrįst galėtų LL nr. 39 (1905-08-31/09-13), p. 562 esantis kun. Juozo Šnapščio (1877–1921, poetinis slp. Margalis) rašinys, kuris taip ir vadinas – „Chuliganai“:

Visuose dienraščiuose šendiena tankiai susitinkamė su «chuliganų» vardu, o niekas nepaaiškina, kas tai yra chuliganas. Ten muša ponus kas?—chuliganai. Ten eina žmonių burys, dainuoja drąsias dainas ir neša raudoną veliavą (karuną) - kas tai daro? Chuliganai. Kur ten daužo paleistuvystės namus, griauna monopolius, plėšia krautuves – kas? Chuliganai. Ten vėl susirėme du buriu, buvo aukos–nemažai sužeidė ir užmušė—ką-gi muše?–Chuliganus. Visur ant scenos chuliganai ir chuliganai.
Ant nesveiko kuno atsiranda skauduliai ir visokios išvaizdos išbėrimai, ant nečysto kuno apsireiškia dideliai nemaloni liga, niežu vadinama, kuri perina prie sąnarių perdaug įkirinčius kirminiukus. Taip dedas ir su viešpatyste, kokiu nors budu nusilpnėjusia.
Musų plačioje Rosijoje yra daug ir įvairios rųšies chuliganų. Juos galima aptarti šeip: chuliganais yra tokie žmonės, kuriems patinka griuvenos ir gaisrai, artimo žaizdos ir kraujas, artimo badas ir mirtis, tvarksmingos audros ir visoki netvarka. Prie chuliganų priguli darbinįkai ir jų kurstytojai, kurie neduoda savo broliui ramiai darbuoties ir turėtų kasdieninės duonos kąsnelį: jie niekina savo brolį ir jo reikalus ir tampa kruvinais alkanų gaujų vadais. Tokie chuliganai yra skaudesni už žvėrį ir dar kvailesni už jį! Jeigu atjematė savo broliui darbą ir uždarbį, tai pasirupinkitė apė jų maitinimą. Chuliganais yra teip-gi žmonės, visuomenės iškeikti—tai vagįs, žmogžudžiai, moteriško kuno pardavotojai,—žodžiu žmonės gyvenantieji iš nedorybės ir mintantieji bjaurybėmis: tai viešpatystės puvančios žaizdos.
Niekur chuliganai neturi tokios galybės, kokią jie įgyjo šendiena musų biurokratiškoje valstijoje. Teismai čia toli netobuli, o žmonės neišmoko dar savę ir savo reikalus apginti. Kodėl panašių «chuliganų» skaitlius Rosijoje auga ir plėtojas—dalykas aiškus. Ligšiol social-demokratai nagali pašaukti į darbų visų savo sąnarių, kurie dvasioje prie jų prisiskaito, nės-gi daugumai iš jų dar nesuskubo aptemti protas, nutilti sąžinė ir ataušti artimo meilė. Už tat «chuliganų» skaitlių padidina vagįs ir įvairiausieji «žulikai». Labai liudna, kad biurokratija nesusipranta, jog tie chuliganai auga po jų poperinių sparnų ir jog ne biurokratai, bet tie «chuliganai» gali tapti reformų diktatoriais ir vadovais. Kaip gi ta ateig[a] neaiški! Tiršta ukana užejo…

Ne per daug pirmeiviškas požiūris, evoliuciją vertinantis labiau už revoliucijas; o spėjimas, kad „chuliganai“ gali tapti reformų diktatoriais ir vadovais – pranašingas: iki bolševikų įvykdyto Spalio perversmo likę 12 metų.
Kaip žmonės į juos reagavo? Tame pat LL numery yra Bėdnelio (= Jonas Sekys, 1887–1957) tokia korespondencija:

S k r i a u d ž e i (Suval. r. Senap. p.). Čia žmonės kalba apie kokius ten «cicilistas», apie maištus ir streikus. Kalba, buk «cicilistai» eina naktimis vogti, žmonįs užmušinėti ir t.t. Vietiniai gyventojai teip įbauginti, kad nakčią, o kadą ir dieną bijo išeiti laukan. 16 dieną liepos Skriaudžiuose buvo atlaidai Šv. Pan. Marijos Škapliernos. Kalba, buk vietinis klebonas gavęs telegramą, kad Skr. per atlaidus busią socijal-demokratų partijos 80 vyrų, ir kad ten busiąs labai didelis maištas. Šitos paskalos pasklydo po visą aplinkį. Taigi žmonės bijojo eit ant atlaidų, labiausiai moterįs. Tėčiaus jokio maišto nebuvo, tiktai po mišparų pradėjo šaudyti iš revolverių, bet neužilgo viskas nutilo. Moterįs išsilakste, rėkdamos: «Dieve, Dieve! bekit visi namo; «cicilistai» tie bedieviai sumindžios, nušaus da».
Netrukus visi žmones išsiskirstė, ir viskas nutilo. (p. 571)

O štai korespondencijos iš Betygalos ištrauka (rašo kun. Pranciškus Vasiliauskas, 1871–1955):

Liepos 3 dieną Betygaloje buvo Lietuvių vakaras Betygalos pavargelių naudai. […] Rengiant tą vakarą prasipletė įvairios ir keistos kalbos kilusios vaidentuvėje musų prastesniujų, doriškai nupuolusiujų žmonių ir užvedusios paniką mažne ant visų aplinkinių gyventujų. Tai progai esant pagarsėjo tarp musų socialistai, kurie ant ilgo muset pasilyks žmonių atmintyje ir pasakose jų vaidentuvėjė gimusiose. Apie socijalistų dabartynį judėjimą ir jų agitacijų turi musų žmones keistų supratimų. Girdžiu jie, kas darosi miestuose, ant Kaukazo, girdėtis atbalsiai agrariško krutejimo kaikuriuose gubernijose, taigi ant pamato tų balsų ir iš priežasties rengiamojo spektaklio sustatė įvairiausias pasakas teip labai priminančias senovės gadynės milžinus, vilktakius, pagalios baisius nelaimingus laikus. Buk tai ateisią «sicilistai» ant 3 liepos dienas į Betygalą, sudeginsią visą miestelį ir tuos žmones, kurie drįs atvykti į minetą vakarą. Kiti jau matę, kaip 9 vyrai gulėjo pakrantyje. Kai kurios bobutės pasergeję miške barzdotus burlius, kurie ateisią mušti musų žmones į Betygalą. Ateisią «sicilistai» su bombomis, ir visus užmušią klojime, kuriame rengiamas yra spektaklis. Ir toki panika užpuolė ant visuomenės, kad kai kurie kraustė savo daiktus iš miestelio, moteriškės verkė ir meldės, kad Dievas atotolintų nelaimes. (LL, nr. 33, 1905-06-03/21, p. 476)

L. dėkingas epizodas gandų poveikio tyrimams. Iš tiesų nieko blogo neįvyko, „vakaras nusidave kuogeriausiai ir puikiausiai“.
O ant kokio pamato tos baimės rasdavos? „Sicilistai“ – chuliganai, kas juos užpuldinėja – irgi chuliganai, žodžiu, visur vieni chuliganai. Ir susigaudyk, žmogau, kas čia yra kas.
Iš žinutės „Chuliganų (juodosios šimtynės) proklamacijos“ (LL, nr. 48, 1905-1115/28, p. 686):

Chuliganai dabar veikia kuonarsiausiai—mat paremia juos uoli policija, prisirišusi aklai prie persenusios ir stingančios jau valdžios. Peterburge susiorganizavo jau čielos šaikos, išleidinėja proklamacijas, užpuldinėja ant manifestantų-revoliucijonėrių. «Novaja Žizn» pirmame numerij patalpino jų proklamaciją į Rusų tautą. […]
«Mirius žydams! Rusų tauta! Atsibusk iš savo miego ir eik į tiesos ir teisybės kelį! Tavę skriaudžia, iš tavės pasityčioja, e Tavo Didysis Caras-batiuška žinotė nežino apie tat! Jį apsupa tokie ministeriai-žydai, kaip Vitte ir jam panaši. […] Rusų nacionališka Maskvos lyga.»

Vis dėlto l. tiksliai Julijonas Lindė-Dobilas pavadino savo romaną – Blūdas.

(21) Iš kur tas ekspresas Radausko poezijoj?

Prae scriptum. Žinių radijo šios dienos klausimas buvo toks: ar TAI buvo šventė visiems? Ginas Dabašinskas vis kabinėjos: tai ar giedojot Tautišką giesmę su viso pasaulio lietuviais? Kad viskas iškart būtų aišku: net dukart Almajo ežero pakrantėj Aukštaitijos nacionaliniam parke; pirmąkart pagal nelabai tikslų laikrodį pradėjom; nespėjom ateit iki „vardan tos“, kažkas mašinoj įjungė radiją – ir teko iš naujo giedot su radiju (ar pasauliu?). Po himno atėjo laikas susimokėt. Pajuokinau žmones, kai kibau prie rinkusio duoklę vaikino: už mašinas – suprantu, už palapines – suprantu, bet kodėl dar po du litu už žmogų (su nakvyne ar be – nesvarbu)??? Čia juk ne privati valda, čia mūsų visų! Ir dar dainavom. Be kitų, ir draugės a.a. tėvuko mėgtą apie tankus; leitmotyvas: „Iš kur tie tankai Lietuvoje? / Iš kur tie tankai, iš kur tie tankai Lietuvoje?..“
Per pietus tas pats G.D. kalbino Artūrą Jevdokimovą: prasideda 52 savaites truksiantis kino maratonas (išmokau atmintinai www.kinoistorija.lt). Aišku, nuo brolių Lumière’ų pradeda. Turėtų būt parodyta ir ta minutė, kur nufilmuotas be garso atidundantis traukinys (L’arrivée d’un train en gare de La Ciotat). – Susijungus dainai apie tankus ir filmui apie traukinį ir atsirado šio įrašo pavadinimas: Iš kur tas ekspresas Radausko poezijoj?

Henriko Radausko pirmajam rinkiny Fontanas, išėjusiam 1935-ais, yra tikrai gan žinomas eilėraštis „Stoties viršininkas“:

Į tuščią peroną,
Kur žiburio saulė atvėso,
Kepurė raudona
Išeina sutikti ekspreso.

Jis sumina naktį ir sniegą,
Ekspresas besotis.
Sukaukęs prabėga
Pro skambančias gelžkelio stotis.

Ir stovi perone bejėgis
Žmogus, kurs užmigt neprivalo.
Jis žiūri į bėgius,
Į blizgančias juostas metalo.

Vidunaktis dreba,
Ir plienas į geležį trinas.
Padangėje kaba
Mėnulis ir kreivas žvaigždynas.

Iš tuščio perono
Į garvežio žiežirbas žiūri
Pro žiburio šviesą geltoną
Raudona kepurė.

Yra dar ir „Rytas geležinkelio stoty“, apskritai daug gelžkelio pirmam rinkiny, nieko čia tokio, bet kaip su tuo ekspresu Lietuvoj praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje? Labai ekspresyvus vaizdas sukurtas („Jis sumina naktį ir sniegą, / Ekspresas besotis. / Sukaukęs prabėga / Pro skambančias gelžkelio stotis“); tikrai ne dėl skambesio tas ekspresas šitam Radausko eilėrašty atsirado.
Viskas atsidūrė savo vietose, kai prie kelis mėnesius be reikalo iš lentynos išsitraukiau Julijono Lindės-Dobilo laiškų tomą (reikalas buvo patikrint kitą J.L.-D. knygą – Į slėpiningąjį dvasios pasaulį, – studijėlės apie Rainį puslapius). Bevartinėdamas ir mėgindamas patikrint, ar daug per dešimtmetį žmogus pajėgus užmiršt (daug!), p. 237 užtikau išnašą:

Nuo 1930 m. gegužės 15 d. Pagėgių–Panevėžio–Obelių geležinkelio ruožu pradėjo kursuoti tarptautiniai traukiniai-ekspresai „Paryžius–Vladivostokas–Pekinas“. Pirmą kartą šis ekspresas pro Panevėžį ir pravažiavo tą dieną 12 val.

Radauskas ir Panevėžys stipriai susiję! Radauskai čia atsikėlė 1923-ais; baigęs gimnaziją, mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoj; tiesa, baigė 1929-ais ir metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloj (to paties Kazokiškio, Trakų rajone, dažniausiai prisimenamo paminėjus žodį šiukšlynas). Tik metus; pasibaigus pamokoms, tikrai turėjo grįžt pas tėvus vasarai (nuo 1930-ų rudens prasidėjo studijos VDU). Va tada, manau, ir pamatė Radauskas iš Paryžiaus Pekinan prabėgantį ekspresą, o eilėraštis – nedatuotas; spėtina: apie 1930–1931-uosius, greičiausiai jau Kaune.
Juokai tokie „atradimai“, bet smagu, ir nieko negaliu pakeist. Jei būtų laiko, reiktų paskaitinėt tuo laiku Panevėžy ėjusius laikraščius, tikrai turėtų būt toks įvykis aprašytas, gal netgi stoties viršininko pavardė paaiškėtų.

Digresija. Kino pradžia datuojama 1895-ais. Tais pačiais metais išėjo Maironio Pavasario balsų pirmasis leidimas (šimtmečio proga perleidžiant, jei gerai suskaičiavau, buvo 27-as leidimas). Perleidinio įžangos žody prof. Vanda Zaborskaitė pavadino PB „pradžios knyga“ – „modernios lietuvių poezijos pradži[a], kai eilėraštis galutinai atsiskiria nuo tautosakos ir ima byloti individualiu savo autoriaus stiliumi“ (p. 5).