(87.1) Maironiana

Prae scriptum. Žinau: nemesk kelio dėl takelio. Bet vis nuklystu. Išmintu ar net išgrįstu keliu vaikščiodamas malonumų vargu ar patirsi, o taip noris. Tataigi.
Dėl visko kaltas Maironis. Per Jonines išsitraukiau Literatūros ir kalbos XXI tomą, norėdamas Panevėžy aptikto rankraščio genezę patikslint. Patikslinau. Bet knyga taip ir liko ranka pasiekiama. Baisiau už degtinės taurelę – neatsispirsi. Užtikau atsiminimuos užmintą mįslę, kurią įmint norint teko imtis Lietuvių laikraščio (toliau = LL).















Pirmasis raides grąžinus imtas leist (nuo 1904-11-18/12-01; Vilniaus žinios nuo 1904-12-10/23) periodinis leidinys; savaitraštis, ne dienraštis, bet: iliustruotas (kas vinjetę paišė – neišsiaiškinau); Petrapily, ne Vilniuj, bet: vos ne kiekvienam numery – Maironio poezija. Gana priemonėm mėgautis, prie reikalo.

(α) Maironis buvo LL literatūros skyriaus vedėjas?

Karolio Račkausko-Vairo, nuo 1905-ų LL redaktoriaus, atsiminimuose užtikau tokį teiginį (užrašytą 1955-ais):

[…] kartais pasirodydavo polemika tarp Maironio ir Jakšto. […] jis polemizavo su Maironiu dėl „principinio“ klausimo: ar eilėraščiuose dėl ritmo trumpintini žodžiai ar ne? Maironis buvo griežtai nusistatęs prieš trumpinimą, o Jakštas – už. (LirK, t. XXI, p. 447)

Peržiūrėjau Maironio Raštų III tomo antrą knygą – nieko tokio nėr; patikrinau Romo Adomavičiaus Maironio raštų bibliografiją (1990) – irgi nieko panašaus. Tad ir beliko griebtis paieškų verčiant LL laps po lapo (pirmąkart).
Nr. 17 (1905-03-31/04-13) yra Jakšto laiškas į redakciją „Šis tas apie eiliavimo taisykles“ (p. 234; cituojama fotografiškai):

№ 13 «Liet. L.» radau nurodytas tris «pamatines eiliavimo taisykles», kurių neužlaikymas buk geriausios įtalpos eiles gadinąs. Tos taisyklės, anot «L.L.» esą šios:
1) «negalima ritmo užlaikymui trumpinti žodžių, kia aš’ros vietoje ašaros.
2) reikią esą saugotis tokių žodžių sutrumpinimų kaip: ein’, slenk’, maldin’, trauk’ žied’s, but’, (vietoje būtu).
3) esą «visai netikę tokie rimai kaip va: išbalęs sušalęs, kerčiòs-kàrčios, ponai-saliunai, numilėta bileta, atsitrauk-draug ir tt.»

Pirma taisyklė, Jakšto manymu, „visai teisinga“, bet antra – „suvis priešingai“ (net Maironio autoritetu pasiremia – kelis sutrumpinimus Pavasario balsuos radęs); trečia – „irgi teisinga, atskyrus tik tokius rimus, kaip vaikelis-išbalęs, kurie man matos visai geri (Slg. Puškino: priekloniali-rukoplieskali, ugriumoj-dumoj, drož’-molodiož’ ir tt.)“.
Situacija tikrai tokia, kokią užfiksavo K.V.-R., bet: Jakštas ginčijasi ne su asmeniu, o su laikraščiu. Nes tai, iš ko jis cituoja, buvo išspausdinta kaip redakcijos nuomonė apie atsiųstą L. Gerulio (= Liudo Giros) eilėraštį „Briežukų pardavėjas“ (nr. 13, 1905-03-03/16, p. 165; šitą eilėraštį savo atsiminimuose iš Petrapilio laikų – ištisiniuose, paskelbtuose 1957-ais Rinktinėj, p. 188 – mini ir K.V.-R.):

Spausdiname dėl pavyzdžio žemiaus einančias eilės, kad parodyti, kokias apturime, kokių vienok spausdinti negalima, nors mums tai gaila. Tų eilių įtalpa poėtiška, poetiškas ir jų stylius, bet pamatinės eiliavimo taisyklės neužlaikomos. Visupirmu negalima ritmo užlaikymui trumpinti žodžių, kaip aš’ros vietoje ašaros. Teip-pat yra tai kalbos ydos tokie sutrumpinimai, kaip: ein’, slenk’, maldin’, trauk’, žied’s, būt’ (vietoje būtu) Toliaus visai netikę tokie rimai, kaip va: išbalęs, vaikelis; kerčiòs, kàrčios; ponai, saliūnai; numylėtą, bìletą; atsitràuk, draug ir t.t. Ant galo reikia poėtoms gyvai pažinti tikras žodžių priegaidas (akcent) ir negalima jas kraipyti vien tik ritmo užlaikymui. Paduodame tuos pasergėjimus, visai nenorėdami savo bendradarbius užgauti, bet tik trokšdami, kad Dievo duotos dovanos neužkastu, kad daugiaus pasidarbuotu, susipažinę giliaus su kalbos įstatymais su poezijos teoriją. Kiekvienas dailos skyrius: ar tai tepliojimas, ar mūzika, ar rūmų statymas, ar poezija reikalauja daugel, daugel darbo ir prisitaisimo; negana apturėti nuo Dievo tam tikrą išaugšto įkvėptą dovaną, reikia dar ją apdirbti, pažinti jos teoriją, pasinaudoti iš to, ką amžiais prieš mus ištyrė. Kiek tai talentų be mokslo ant niekų nueina!

Ir nesektinasai pradedančiojo poeto kūrybos pavyzdys:

BRIEŽUKŲ PARDAVĖJAS 1).
Miesto paveikslėlis

Sušalęs, išbalęs mažutis vaikelis
Sustojo ant gatvės 2) kerčios,
Pamelsvo jam lupos, per skruostùs kai pupos
Jam aš’ros riedėjo karčios.

Nudriskęs, nuplyšęs rankelę iškišęs
Skrynikej briežukų buriai
Nuo ponų auksuotų, nuo ponių šilkuotų,
Pagelbos jis meldė tyliai

Ein ponios ir ponai—jiems žiba saliunai,
Nerūpi jiems vaiks vargdienys;
Kas miršta iš bado, tas laimės nerado,
Tai valkata ir tinginys!

Slėnk’ eilè po eilès—panytės štai dailios,
Šaipydamos, juokdamos trauk,
Spind’ jupos 3) gražumù, kvep’ rankos perfumu,
Ne gaus nuo jų vaikas, ne laukk.

Ein puikùs ponàitis, bet veltui 4) našlaìtis
Skatiko nuo anò maldin’
Jis tur numylėtą, reik pirkt jai bìletą
Ir eiti tèatran.—«Šàlin!»

Nus’traukė nuo kelio ir vėl ranką kelia,
Spind’ akys, kai žied’s nuo rasòs. . . .
«Briėžukų skrynikė—tiktai po skatiką»
Led’ šnybžda jisai be drąsòs.

Bet nieks savo saiko, n’atrišo dėl vaiko,
Kiekvienas nuo jo atsitràuk’
Šis, kitas ìšbare, «velniuosna» pavarė,
Parduodams vieniams savę draùg’. . . . .

Praslinko, išnyko—vaik’s vienas beliko
Teatruos’, saliunuos’ visi
Jie skęsta šampane, vaik’s ašarų tvanè. . . .
Teverkia, bil’ «jie» but’ linksmi!. . . .

Taip visad’ ant svieto: kam minkšta, kam kieta,
Kam juoktis, kam ašaros’ džiūt’. . . . .
Ne vieną kietširdys pravirgde, pravirgdįs
Vargdienį—bet ar tūr taip būt’?. . .
_______________
1) Sierčikai, 2) ulyčios, 3) suknios 4) dovanai, bėrgždiai.

Teksto publikacijoj sukirčiuojant nurodyta dar daugiau riktų (skruostùs etc.).
Į minėtąjį Jakšto laišką irgi atsakyta anonimiškai. „Nuo redakcijos“:

Redakcija pasilieka prie savo nuomonės. Nestato per principą, kad visai negalima žodžių trumpinti, bet tokie sutrumpinimai, kaip: ein’, slenk’, maldin’, trauk’, žied’s, but (viet. būtu) yra tikrai ne pagražinimu bet ydomis, o poezija tai dailos šaka, todėl jos išvaizda turi buti nesudarkyta bet daili, graži. Jei anuos sutrumpinimus priimti, tai kodėl nepriimti ir: žmog’s, sun’s ir kitus. Kas kitas tokie sutrumpinimai kaip gal, kiek kart, nieks, kurie yra plačiai vartojami ir grynoje prozoje. Lenkų ir rusų poezijoje sutrumpinimus, jei kurie yra, galima suskaityti ant penkių pirštu, žinoma atskyrus tuos, kurie be jokio skyriaus yra ir prozoje vartojami. Vieni tik vokiečiai priėmė į poeziją įpatingus sutrumpinimus. Kodėl? Apie tai ilgai sakyti. Prancuzų kaimos gyventojų gyva kalba turi didį panašumą su lietuviška ir teip-pat mėgsta sutrumpinimus; vienog jų poetos nepriėmė į savo globą tą galūnių apkarpimą. Dar kartą redakcija patėmija, kad įpatingai žodžių su viena sąjama [= skiemeniu] trumpinimas, jei nėro dar klaida, tai vis gi poezijos ydomis. Red.

Kas redakcijos vardu atsakė? – Logiška būtų teigt: Red. = Jonas Maculevyčė (tokia pavardės forma užfiksuota jo paties straipsny „Ape lietuviško liežuvio išguldymus po musų mokyklas“, LL, nr. 43). Vadinas, ir kiti atsakymai-pamokymai siuntusiems savo poetinius bandymus LL redakcijai – irgi Maironio? Beje, labai panašūs į cituotąjį. Štai trys pavyzdžiai:

P. Upeliui. Tamstos eilių «Lietuvis» spausdinti negalime. Įtalpa gera, vietomis tikrai poėtiška, bet jos apdaras netikęs: eilių ritmas labai šlubuoja, negalima žodžių priegaidos pagal užgaidos mėtyti, kaip liètuvis, Lietùvą, žmònijos, giltìnės nedòriems. Toliaus, norent rimuotai eiluoti, negalima tokių rimų vartoti, kaip va: Nerio, vario; turtas, sukurtos; apsupti, nusmuksi; brolį, varguolį; parito, šitol. Negalima del ritmo ir žodžių trumpinti, kaip tai: žarjos (žarijos), nįsilaužė (neįsilaužė), kil’ (kįla), ket (ketina), tam (tame) ir t. t. Žodžiai: dimnas, navatnas – barbarizmai. Negalima rašyti: žarijos tykoja, akenat (akėjant?) prie arklo kukenant (?) Nekurios vietos – nesuprantamos. Tamsta galėtumei mums šį-tą proza moksliškai parašyti; su mielu noru priimtumėme. Eilėmis (tankiausei niekam netikusiomis), visokiais paveikslėliais ir pasakėlėmis esme apkrauti. Argi lietuviai musų sandarbininkai jau nieko rimtesnio ir naudingesnio neįstengtu parašyti? (LL, nr. 13, 1905-03-03/16, p. 174)

P. Puškinui [simptomiškas slapyvardis!]. Tamstos eilių spausdinti negalima. Talentą, kaip matosi, turite, bet reikia daugiaus prasimokinti kalbos ir eilavimo taisyklių; žodžių trumpinti negalima; reikia užlaikyti naturališką priegaidą (akcentą), nes kiteip ritmas šlubuoja; teip pat reikia daugiaus sutarties rimuose.
Su laiku galėsite ir versti ir originališkai rašyti, tik darbo ir mokslo daugiaus. (ibid.)

Tam pačiam po poros savaičių (spėtina: neišvydęs savo eilių, dar vieną laišką parašė):

P u š k i n u i. Apturėję Tamstos eiles stengėmės duoti Tamstai atsakymą. Negalimė jų sunaudoti delto kad nekurių iš jų ir įtalpa mėnka ir labai šalinasi nuo elementariškų net tiesų poezijos: ne tikt rimas tankiai nevikęs, bet ir rytmas teip pat šluboja; k. a. rimavojimas žodžių «kaip tas»—«kalbos», «bedòs—rodos», «ramiai—savaip», «nuodą—proto» ir t. t. Ar negaletumitė prisiųsti mums kokius nors moksliškus straipsnelius, duokimė iš luomos teknikos, historijos, ir t. t. Tą tei noriai suvartosime! (nr. 16, 1905-03-24/04-06, p. 222; beje, dėl šio teksto spėtina: antrąkart Maironis raštu atsakinėt nebenorėjęs, pasakęs, o užrašė leidėjas Antanas Smilga; kodėl taip spėju? – „apie tai ilgai sakyti“)

Be to, kas jau išdėstyta, kiti argumentai už Maironį:
√ LL leidėjas Smilga ir Maironis buvo tikrai geri pažįstami; net laikraštis buvęs, galima sakyt, kartu sugalvotas; Smilga „LL kaštais“ išleido Maironio knygą, tad turėjo jaustis įsipareigojęs.
√ Į laiškus turėjo atsakinėt žmogus, nuolat palaikantis ryšį su redakcija; Maironis to niekaip negalėjo išvengt – praktiškai kiekvieno numerio „Literatūros skyriuj“ ėjo jo poemos Par skausmus į garbę gabalai – korektūras teko skaityt (švariai perskaitytos; atsakymų korektūrų greičiausiai neskaitė).
√ Maironio polinkis į akcentomaniją. Atsakymuos prikirčiuota, pakirčiuota ir poemos tekstuose (kad tik teisingai perskaitytų Lietuvą, kad tik atitrauktų kur reikia kirtį galūnėn!). Pvz.:

Kad, Liètuvai spaudą užgynęs ir raštą,
-----------------------------------------
Kad jos Lietuvòs neapšviesti;
-----------------------------------------
O juk Lietuvòj, kur net vokiško vaiko
-----------------------------------------
Ką gal Lietuvà, svetimtaučiams parodys

(Ar tai sietina su tuo, kad Maironis dirbo kartu ir bendravo su Kazimieru Jaunium? Beje, pastarasis Smilgos spaustuvės zecerius kankino labiau nei Maironis, tik vieną kitą žodį pageidaudavęs surinkt su ypatingesne, kirčiuota, raide.)
√ Išnašos prie „Briežukų pardavėjo“ tikriausiai ne Giros. Maironis nebuvo entuziastingas neprigijusių naujažodžių šalininkas. Nereikia pamest galvos belietuvinint viską. Poezija turi būti ne tik pačiam poetui suprantama. Todėl, pavartojęs naujesnį lietuvišką žodį, paaiškindavo; pvz.:

Kas nors ten galėjo sutikt musų vytį! (wòdz)
----------------------------------------------
Tikrai nepardaug sąmojingai“ (dowcipnie)
----------------------------------------------
Ant laikraščio balso, to gerdo (herold) brangaus,

Nežinau, ar gana argumentų teiginiui: Maironis buvo LL bendradarbis, ne tik savo kūrinius savaitrašty skelbęs, bet ir poeziją prižiūrėjęs, su skaitytojais komunikavęs – poezijos skyriaus vedėjas, šiuolaikiškiau tariant. Iš tų atsakymų-pamokymų susidėstytų jojo „Praktinės tiesos eilėms rašyti“. Kiek gero Maironis lietuvių poezijai padarė, bent dalį tautinių grafomanų užgesinęs!? (Pvz.: „P. L e v a n u i. Tamstos eilės parsilpnos; spausdinti negalima. Malonetumeme, kad verčiaus žinias siųstumete iš svetimos šalies, nekaip kad menkas eiles berašę.“ – 1905-03-10/23, nr. 14, p. 190 – Bet ar liovės? Greičiausiai kitą redakciją ėmė atakuot...)

Gerai, sutinku, viskas grįsta prielaidom, dedukcijom-indukcijom. Daiktinių įrodymų neturiu, LL redakcijos archyvo nesu akyse matęs ir nežinau, ar toks išlikęs. Bet juk kas nors atsakinėt tiems poetams turėjo! Jei ne Maironio tai darbas, tai kieno? Nerandu kito įtariamojo.




P.S. Užsklanda iš LL naudotų.
P.P.S. Surašiau; atrodo, pagrįsta, bet: ar ne dviratį išradau? Visų straipsnių apie Maironį tai nesu skaitęs...


B.d.