(861) Visiškai tarp kitko: ką citavo Nyka 1990-ų pavasarį?

Alfonsas Nyka-Niliūnas 1990-03-27 dienoraštin įrašė:

„Ieškokime, kas mus vienija, ne kas mus skiria!“ Kokia šiurpi nesąmonė! Atvirkščiai, ieškokime, kuo mes skiriamės, kuo mes kitoki, kuo mes nesame identiškų avinų banda, tuomet galbūt rasime ir bendrą kalbą. (Dienoraščio fragmentai, 1971–1998, Chicago, 1999, p. 456)

Lyg ir savaime kyla klausimas: kieno išsakytą ar užrašytą mintį Nyka pavadina šiurpia nesąmone?
— aišku, ne Katažinos Zvonkuvienės, TV laidos „Misija: Vilnija“ vedėjos;
— vargu ar kard. Vincento Sladkevičiaus („Neieškokime to, kas mus skiria. Ieškokime to, kas mus vienija. Tai gerumas“, Padaryk mane gerumo ženklu, Kaunas, 2003, p. 201);
— gal vad. Išminties Valdovų ir Mokytojų (lietuviai dabar jų bylojimų klausos per Tatjaną Mikušiną)?
— kitas atsakymas.

(779) Tarp kitko: namas, kurio neliks

2014-08-15

2015-10-03

„Kada tik keliu važiavau pro Trakus...“

Ne, ne pro Trakus, o per Pabiržę.

2010-09-12 rašiau:

„Pabiržėj (Biržų g. 9) stovi namas, kuriame [1976–1979] yra gyvenęs vysk. Vincentas Sladkevičius. Liūdnokas vaizdas.“

Praeitą vasarą tapo aišku:

neberemontuotinas; valdiškai tariant, statinio būklė avarinė.

O va šio spalio pradžioj namo nebeliks.

Citata iš straipsnio Biržiečių žody:

Pabiržės seniūnė Vita Zurbaitė sakė, jog namą yra įsigijęs jaunas vaikinas.

– Jo sprendimo nežinau: gal jis namą tvarkys, gal parduos. Namas nėra saugotinų objektų sąraše, todėl seniūnija nieko reguliuoti negali, – sakė V. Zurbaitė. 

Vieta labai gera. Tikrai neliks stovėti tuščia.

---------------------------------------

2015-11-01: Pravažiuodamas žvilgtelėjau: stogo nelikę; ant perdengimo užklota plėvelė; matyt, stabtelėta iki pavasario.

— epilogas (2016-06-18): štai ir neliko namo, kuriame gyveno būsimasis kardinolas; įdomu, kur lenta, buvusi pritvirtinta prie namo? Galėtų būt eksponuojama kokiam muziejuj, šalia namo nuotraukos.

(118) Du Kristaus mediniai veidai

Kad šis įrašas atsirado, ačiū kolegei R.P. Tvarkydama ikonografinę medžiagą, susijusią su 1937-ų Paryžiaus pasauline paroda, vis pacituodavo ką nors iš Gabijos Surdokaitės straipsnio. Užkibau, nes atmintis pasiūlė priedurą.

Taigi, pagrindinis Lietuvos ekspozicijos akcentas buvęs salės vidury ant pjedestalo sėdintis didžiulis rūpintojėlis. Parodos Lietuvių skyriaus komitetas norėjęs, kad būtų kokių 3 metrų ir išdrožtas iš ąžuolo. Juozas Mikėnas, kuriam patikėta įvykdyt užsakymą, pagal nežinomo liaudies meistro drožinį padaręs metru mažesnį (202 cm), o svarbiausia – gipsinį. Ir atsisakęs „pervest į medį“, nes jis ne drožėjas, o skulptorius esąs.
Parodoj oficialiai prancūziškai skelbta, kad skulptūrą pagal Mikėno modelį išskobęs „senas valstietis, dar nepamiršęs dievdirbystės tradicijų“, nors iš tiesų buvę visai kitaip: rūpintojėlį išdrožė amatų mokyklos instruktoriai, o baigė, galutinę formą suteikė tuomet Kauno meno mokykloj mokęsis Vytautas Kašuba.
O dabar apie svarbiausią dalyką: viskas buvo daroma degamai, spaudė laikas, nebeliko kada išdžiovint ąžuolinės skulptūros, tad savaitę buvo verdama aliejuj – į ką būt buvę panašu, jei Paryžiuj būt ėmusi skilinėti?

Rugpjūčio pabaigoj – rugsėjo pradžioj teko iš Biržų važinėt į Likėnus. Vasarą ten autobusai neužsuka, tik nuo rugsėjo 1-os, tad išlipi Pabiržėj ir pėdini porą kilometrų. Apžiūrėjau Pabiržę. (Apie namą, kur gyventa kardinolo Vincento Sladkevičiaus, jau rašiau priedure.) Buvau užsukęs ir bažnyčios šventoriun, kur 1999-ais buvo pastatytas memorialas Pabiržės parapijos 1940–1990 metų tremtiniams ir politiniams kaliniams atminti. Akmens plokštėse iškaltos pavardės, tremties ar kalinimo vietos, o centre, po stogu, – Kristus. Kaip dažniausiai būna, spaudė laikas, ir nebuvo kada džiovint medžio. Ir jis, medis, pasielgė kaip tinkamas – suskilo.
Ir teisingai padarė – bent man, toks jo veidas iškalbingesnis už išvirtojo aliejuj 1937-ais.

←  kaip ir tame pačiame šventoriuj esančių angeliukų veidai  →

(101.3) Iš atostogų: pelkė, k. Vytautas, t. Stanislovas (ir prieduras)

Jei kas klaus, ką verta būtų aplankyt/pamatyt Šiaurės Lietuvoj, neabejodamas (nuo šiol) atsakysiu: Mūšos tyrelį (beje, týrelis – ne vietovardis, kaip gali pasirodyt užmetus akį į stendą, o šiaip žodis, reiškiantis pelkę). Joniškio rajone. Vienas iš 39-ių telmologinių draustinių, esančių Lietuvoj. Man – pirmas.
Iš čia išteka Mūša, upė, kurion turėtų būt išpilti mano pelenai (jei vaikai paisys tėvo valios).

Įeinant (malonus atsitiktinumas) gervės klykė kaip Beno Rupeikos radijo laidos „Kaip žmonės gyvena“ atsklandoj. Ačiū dievui, ES pinigai dar neįsisavinti, jokio lentinio tako nėra, tad patiri retą malonumą – žirglioti aukštapelke, kai reikia galvot, kur čia koją saugiai pastačius. Gailių kvapas, puikiai derančios spalvos (žr. nuotrauką: ar koks koloristas galėtų prikibt?). Retenybės: pvz., pirmąkart de visu – saulašarė (rosera intermedia), įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą; mintanti vabzdžiais. Arba lietuviškas bonsas – pušis aukštapelkėj, kuri, bent man, net gražesnė už kuriamame Japoniškame sode esančius (nusipirkt galimus). Skonis: tekšė (rubus chamaemorus) – kaip nesaldinta obuolienė. Pelkės vidury – Miknaičių ežeras (vienintelis tikras Joniškio rajone); tokiam rudam vandeny dar nebuvo tekę maudytis.

Išeinant (užsukus į sukaltą palėpę perkąst po ilgo grįžimo tyrelio šonu) – laukinių širšių – genialių architekčių – kūrinys, įtaigojantis jas lygint su
Antoni Gaudí (pastarojo nenaudai, aišku; išankstinė nuostata: žmogus – ne kūrybingiausias padaras šiam pasauly; mes tik geresni ar blogesni mokiniai). Praktiškesnis žmonės šį tyrelį apibūdintų kaip spanguoliautojų rojų (didžiausias laukas!).

Už poros kilometrų nuo draustinio – Juodeikiai, garsūs k. Vytautu ir t. Stanislovu.
Paminklas Vytautui pastatytas 1936-ais, išlikęs per sovietmetį (taip ir nepavyko išsiaiškint, vienas iš kelių). Niekas tokiais dalykais nesidomi, bet man sukirbėjo: ar tai ne vienas iš žemaūgiškiausių Vytauto skulptūrinių atvaizdų Lietuvoj; ir veido išraiška keistoka pasirodė – ne per daug mąsli. Pagooglinus: nurodoma, kad skulptūra stovi šalia Šv. Jono Krikštytojo medinės bažnyčios, pastatytos 1920-ais (pvz., čia). Netikslu: paminklą ir bažnyčią skiria kelias; tiksliau būtų rašyt: šalia pradžios mokyklos, 1932–1934-ais dr. Antano Buivydo statytos.
O šalia bažnyčios, šventoriuj, stovi namelis, kuriame 1957–1960-ais gyveno t. Stanislovas Dobrovolskis. Viskas sutvarkyta taip, kaip derėtų siekiant pagerbti asmenį; šalia namelio, kaip priklauso, – kryžius (daugiau žr. čia ir čia). – Nors velniukas ir paklausia: o kur tam namely miegota – lovos (vietos jai) tai nėr?

Prieduras
Pasidžiaugiau, neprošal ir paliūdėti.
Pabiržėj (Biržų g. 9) stovi namas, kuriame yra gyvenęs vysk. Vincentas Sladkevičius. Liūdnokas vaizdas. Namas nebegyvenamas, imantis irt, elektros laidai nukirpti, kieme karaliauja dilgėlės. Kiek pavyko išsiaiškint (gatvę šluojančios merginos, pasisakiusius, kad ne vietinė, žinios), būsimajam kardinolui išsikėlus, čia gyvenusi šeimininkė, kuri iškeliavo į senelių prieglaudą. Nežinau, kaip ten su nekilnojamojo turto priklausomybėm, bet bent jau kartą kitą kieme dalgiu galėtų pašvitruot ir savivaldybės pasamdytas (kad ir per darbo biržą) žmogus. Ar kas iš Pabiržės parapijiečių (iki bažnyčios koks 100 m).

P.S. Namo istorijos tęsinys, iki pabaigos, čia.