(1013) Tarp kitko: šis tas apie a.a. Vytautą Vanagą

Vytautas Vanagas, 2010
(Justės Kuodytės nuotr.)

Išeina mūsų mokytojai.                                         

Paulius Subačius, sutiktas prie šarvojimo salės

*1930-09-26 Rokiškio apskr. Kamajų vls. Duokiškio par. Gùdiškio dvare, 7 km į pietus nuo Kamajų,
†2017-09-11 Vilniuje, palaidotas Karveliškėse, greta tėvų Marijonos ir Antano ir žmonos Birutės;
literatūros istorikas, tekstologas praktikas, habil. dr.; post mortem galima pridurt – ir poetas.
Kaip tyrėjas, nemėgęs spėlioti – net hipotezė turinti būti į ką nors tikro atremta, o jei nežinom, tai nežinom.
Kaip žmogus, mėgęs tvarką; išeidamas norėjęs, galima sakyt, sutvarkyti viską pats, kad nepaliktų jokių rūpesčių.
Taip, bendrybės. — O gal atsispyrus nuo nuvalkioto gretinimo su Mėnuliu, matoma ir nematoma jo puse?
Iš sėdėjimo prie darbo stalo ir archyvuos – pamatinės studijos apie Strazdą ir Pošką, literatūros istorijų skyriai; „Lituanistinei bibliotekai“ parengti Antano Tatarės, didaktinės prozos tomai, „Versmėms“ – Strazdo, Antano Klemento, pasakėčių tomeliai; kapitalinis darbas – Lietuvių rašytojų sąvadas (iš jo išsirutuliojo Lietuvių literatūros enciklopedija, redaguota trijų Vytautų: Kubiliaus, Vanago ir Rakausko); 1994-ais pradėti Vaižganto, 2001-ais – Valančiaus Raštai. Ne viskas paminėta, reikia pridurt: ir kt. VytV rašto darbai.
Kita vertus, nematytoji pusė: nuo gimnazijos laikų domėjos astronomija, sakė atpažindavęs visus žvaigždynus; atsitiktinai sužinojau, kai jau ėmė silpt jo regėjimas; gyvenimo pabaigoj, galima sakyt, nieko nebematė; jau Vilniuj atrastas futbolas: galim įsivaizduot, kaip trijulė – Juozas Aputis, Jonas Juškaitis ir Vytautas Vanagas elgdavos jau išgriauto „Žalgirio“ stadiono tribūnoj; yra pasakojęs, kiek džiaugsmo buvę, kai Vilnius Maskvą 5:2 supylęs; vėliau vienas auklėdavo futbolistus prieš televizorių. — Ir dar vieną pomėgį turėjęs, tik slėpęs visą gyvenimą.
Atidavęs Rankraštynui viešuosius popierius (ko vertas, pavyzdžiui, jo susirašinėjimas rengiant Rašytojų sąvadą!), VytV atnešė dar dvi dėželes, kurias liepė atvert tik po jo mirties. Kas ten – nujaust buvo galima; kad ir iš užuominos pokalbio, kuris paskelbtas Colloquijos nr. 17 (2010), pabaigoj: „Rašinėjau eiles kaip nereta gimnazistams ir šiaip apyjauniems žmonėms. Bet siekimo eiti į viešumą nebuvo. Tokie eiliavimai vos atsiradę darosi literatūriniu palikimu ir kartais paviešinami tiktai po autoriaus mirties, suprantama, jeigu jie ko nors verti, o nėra žinomu vardu pavadinamos manijos rezultatas“ (p. 178). Ne, tai ne grafomanija; eilėraščiai, rašyti nuo 1948-ų iki gyvenimo pabaigos. Poeto Antano Sėlio – mokslininko Vytauto Vanago alter ego. Galima juos vadint ir eiliuotu dienoraščiu – klasikine poetika besiremiantys aiškios minties „menki pabandymai žvilgterėti į žmogaus būties ir savo krašto istorinių lemčių dramas“, „šioks toks laiko ir žmogaus dvasios nerimasčių liudijimas“, pasak kukliojo AntS 2014-ais surašyto žodžio Ad lectorem. (Prisiminiau kitą 1930-ų Vytautą – kalbininką habil. dr. Ambrazą, slapyvardžiu Vytautas Dubindris savo poezijos rinktinę išleidusį vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę; irgi rašęs ne viešumai; sovietmečiu kurta nežinotoji poezija – gal kada kas apžvelgs jos mastą ir spektrą; ji buvo.)
— — — stryktelėjo galvoj aiškiai per skambus Janonis: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, / Kaip vykdymas jų idealo.“ Ne, idealai kiekvieno asmeninis reikalas; nebent: darbai, jų tąsa.
Kiek Vytautas ir Birutė Vanagai parengė Valančiaus Raštų tomų, tiek ir bus; neįsivaizduoju, kas galėtų tęst šitą darbą; taip ir liks: Kuriuos Valančiaus Raštus turi omeny? – Nebaigtuosius.
Vaižganto Raštus (ateita iki epistolikos) imsis rengt žmogus, su VytV kartu nieko nedirbęs; svarbu, kad bus einama toliau. Kad tik jis turėtų bent dalį Raštų sumanytojo kantrybės ir tekstologinės bei istorinės kompetencijos; ne šventieji puodus pildo.

(792) Užparaštė, cxiv: apie sovietinę resemantizaciją

TŽŽ (1985) šito žodžio nėra; nelietuviškai tariant – man regis, tiksliau; bet jei reikia lietuviškai, tebūnie – perprasminimas.
Į labai nedaug ką mes esam įsigilinę, perpratę; apie daug ką spendžiam pagal mūsų galvoj susiklosčiusį įvaizdį; įvaizdis visada atsiranda su pagalba.
------------------------------------------------------------------------
1959-ais buvo išleista tikrai mokėjusio vaizdingai pasakot Juozo Baltušio įspūdžių iš kelionės po Lietuvą apybraiža Kas dainon nesudėta; net su nuotraukom, 12 000 egzempliorių tiražu.
Iš Obelių („Zarasų krašto prieslenksčio“, juos susiejęs su Gudaičio-Guzevičiaus kalviu Ignotu, čia „kal[usiu] ginklus, šturmav[usiu] grafo rūmus, telk[usiu] žemiečius kurti pirmąsias tarybas, statyti naują gyvenimą“) rašytojas suka į Zarasus, pakeliui taip svarstydamas:

Ne veltui ir neatsitiktinai čia [Astravo ar Kriūgiškio kaime, Zarasų apskrityje] gimė maištingasis lietuvių liaudies dainius Antanas Strazdelis, pranašingai skelbęs savo broliams baudžiauninkams, kad jau „prikalta daug yr plieno“ [citata iš anoniminio eilėraščio „Varnas“, kuris, kaip pagrindė Vytautas Vanagas, ne Strazdo] ir kad ponams ateis „ta diena“ [frazė iš to paties eilėraščio], kai pasibaigs nuožmi vergovė, išauš laisvės ir laimės laikai. Neatsitiktinai iš čia kilo [*Anapolyje] ir didžio sielvarto poetas Antanas Vienažindys, visą gyvenimą kankinęsis juodos sutanos apkaustuose, ieškojęs paguodos karčiam svaiguly ir armonikos trelėse, nūnai tykiai besiilsintis Laižuvos kapinėlėse, liepų papėdėj, palikęs mums nuostabias dainas, graudų humorą, šviesia ašarėle skambančius posmus. Čia [Pažiegėje] gimė ir augo didis mūsų tautos sūnus Kazimieras Būga, visas jėgas ir širdį atidavęs gimtajai tėvų kalbai ir palūžęs jaunas, degte sudegęs savo žygdarbio ugnyje [diagnozė daug proziškesnė: „smegenų gripas“]. Ir būtent čia, šiame neįtikėtino grožio krašte, gimė didvyriškoji lietuvių tautos dukra Marytė Melnikaitė. (Juozas Baltušis, Raštai, t. III: Kelionių apybraižos, 1981, p. 35–36).

Apribai/kontekstas stiprina įvaizdį: Strazdas, Vienažindys ir Būga, apkraštuoti kalvio Ignoto ir Marytės Melnikaitės.
Galvojant apie sovietmečio studijas: resemantizuotų kultūros įvaizdžių istorija; kažkas panašaus į studijos temą.

(781) Užparaštė, cxi: vieną patarimą prisiminau

2015-10-20 Patikslinimas: į pastabas, kurias buvau surašęs 10-06, lt.wikipedijos kūrėjai atsižvelgė. Tatai turėtina galvoj, toliau skaitant.
-------------------------------------------------------------------
– Užuot tą savo tinklaraštį rašęs, imtumeis lt.wikipedijos įrašus tikslinti. Ten tiek netikslumų prisirinkę/pririnkta, o juk absoliuti dauguma, kai prireikia informacijos, būtent wikipedija remias kaip rimtu šaltiniu; na taip, kaip lengviausiai prieinamu šaltiniu, – prieš porą metų, o gal net ir anksčiau coll. Rūta P. yra sakiusi.
Atsimenu, tada paniurnėjau, kad įraše apie Antaną Strazdą – vėl! – atsirado atvaizdas, nelyg fotografinis, kurio tikrumas seniai ir argumentuotai paneigtas (kas liūdniausia, jis ten, net viršuje, iki šiol kabo).
– Tai būtų tas pat, kaip korektūros klaidų žvejyba – radai, pataisei, o kitoj vietoj vėl atsirado. Beprasmis užsiėmimas.

Na, gerai. Štai pora dalykų, kuriuos reiktų, sakykim, patikslinti.

1
Įraše apie Vabalninką, minint ten gimusius žymius asmenis, trūksta visam pasauly žinomo žydo – jį, Šmuilą Jankelį Jackaną, net su nuotrauka, pirmasis lietuviams pristatė Akiras-Biržys (t.y. Petras Biržys) serijos „Lietuvos miestai ir miesteliai“ II tome, aprašančiame Biržų apskritį (1932, p. 569–570):

Š. Jackanas yra gimęs Vabalninkuos [šita vietovardžio forma, daugiskaitinė, man daug priimtinesnė negu oficialioji vienaskaitinė; žydiškai: Vabolnik]. Jo tėvas buvo sėmenų-linų pirklys. [Šitos informacijos niekur kitur neraste.] Mokėsi Panevėžy ir Vilniuje, baigė žydų dvasiškąją seminariją.
Prieš [Pirmąjį pasaulinį] karą ėjusiam žydų laikrašty „Hacfira“ hebrajų kalba Varšuvoj, Jackanas daug rašinėjo, o vėliau ėmė leisti patsai laikraštį žydų kalba vardu „Haint“ – Šiandien. Tasai laikraštis ir po šiai dienai tebeina Jackano ir Finkelšteino lėšomis ir priežiūra.
1926 m. ėmė leisti Jackanas sionistų krypties laikraštį dienraštį Paryžiuje: „Haint“ – Šiandien.
Vabalninkuose gyvena, turi krautuvę jo brolio Joselio žmona. Joselis prieš 5 metus miręs [ir šitos informacijos niekur kitur neradau].

– čia lenkiškai apie Samuelį Jokūbą Jackaną;
– čia angliškai apie Shmuelį Yankevą Yatskaną.

P.S. Ir dar toks visiškai kvailas klausimas kilo: ar Samuelis Jokūbas Jackanas savo tekstuos kaip nors prisiminė gimtuosius Vabalninkus? – Kvailas retorinis klausimas, bet klausimas.

2
Įraše apie Juodžionius, skilty „Žymūs žmonės“, nurodyta, kad čia, Juodžionių dvare, 1886-ais gimė filologė profesorė Marija Šilkarskaitė-Arse[n]jevienė. – Jei paspausit asmenvardį, perskaitysit: „Kuriama Marija Šilkarskaitė“. (Tokia asmenvardžio formą (-aitė) yra pavartojęs jau minėtas Petras Biržys jau minėtoj knygoj. Tik jis.)
Čia ir atskleistina pirmoji didelė lt.wikipedijos padaryta klaida: Šilkarskytės gimtoji vieta ne Juodžioniai (dab. Biržų r.), o Juodžionys (dab. Pasvalio r.; apie dvarą yra šis tas papasakota čia).
Enciklopedijos (prieškarinė pradėta ir bostoniškė; ir vienur, ir kitur t. I) pateikia kitą asmenvardžio formą: Marija Arsenjeva-Šilkarskytė (filosofo Vladimiro Šilkarskio sesuo, lenkiškai fiksuojant – Maria Szyłkarska). Apibendrinat abu man žinomus enciklopedinius įrašus, išeitų tokia biograma [2017-05-23: gimimo ir mirties datos nurodytos pagal Krinčino bažnyčios knygas; ačiū Algimantui Kaminskui-Krinčiui]:

Šilkarskytė-Arsenjeva Marija Justina (*1886-12-09 Juodžionyse, Krinčino sen., Pasvalio r., †1921-08-16 ten pat). Gimnaziją baigė Mintautoje, 1904–1910 studijavo Sorbonoje. 1917–1918 Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Romanų literatūros katedros privatdocentė, 1919–1921 to paties fakulteto Rusų kalbos ir literatūros katedros profesorė. T.p. dėstė Šaniavskio liaudies universitete ir Aukštuosiuose moterų kursuose. 1919-09-10 ištekėjo už prof. Nikolajaus Arsenjevo.

Biržys knygoj apie Biržų apskritį rašo (p. 214), kad Šilkarskytė-Arsenjeva 1920-ais norėjusi tapti Lietuvos universiteto užuomazgos – Aukštųjų kursų dėstytoja, bet jai tebuvęs pasiūlytas tik prancūzų kalbos lektorės darbas; toks pasiūlymas profesorei netikęs ir jį grįžusi Maskvon.
Nepavyko rasti nuorodos nė į vieną jos mokslinį darbą.
Vis dar nepametu vilties perskaityti jos vyro atsiminimus.
P.S. Tariaus su jaunėliu sūnum: klausyk, kai per Vėlines važiuosim į Biržus, ar galėtumėm užsukt į Juodžionių kapines? Kol dar šviesu. Norėčiau rast, kur palaidota pirmoji (?) lietuvė [gente lituanus] profesorė. — Buvom užsukę.

(770) Tarp kitko: ne atradimas, o apsijuokimas

Mokslo Lietuvos š.m. nr. 12 (06-26) su rubrika „Nauji istorikų atradimai“ išspausdinta dr. Aldonos Vasiliauskienės (net vardinę klasę Šiaulių r. Bazilijonų mokykloj-daugiafunciam centre turinčios) straipsnio „Patikslinti poeto Antano Strazdelio biografijos faktai“ pradžia.
Radusi Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuj vieną dokumentą – Strazdo mirties metrikos nuorašą, „mokslininkė“ kerta iš peties – pastorintu šriftu:

Remiantis mirimo metrikos tekstu, kuriame akcentuojamas mirusiojo amžius – 77 metai, būtina koreguoti ir kun. A. Strazdelio gimimo metus. Tai ne 1763 ar 1760 m., kaip nurodoma poeto kūrybai skirtoje literatūroje, bet 1756 m. Tai yra kadaise ir Vaclovo Biržiškos nurodyta Strazdelio gimimo data. Deja, vėliau jos nesilaikyta. (p. 11)

Jau tada, birželio pabaigoj, norėjau reaguot, bet sustabdė Tęsinys – kitame numeryje.
Tarsi nepadoru viso teksto neperskaičius skelbt įrašą tokiu pavadinimu. Palaukiau.
Tęsinys nr. 13 (07-08), p. 7 ir 9. Deja, apie „atradimą“ daugiau nė žodžio; tik, remiantis Kupiškio bažnyčios gimimo metrikų knygomis, suskaičiuoja, kiek Strazdas gimusiųjų pakrikštijo ir kiek mirusiųjų amžinybėn palydėjo.
Taigi surašau tai, ką pasižymėjau perskaitęs pirmąją – atradimingąją – straipsnio dalį:
(1) Mirties metrikoje visada būdavo nurodomas mirusiojo amžius, tad pavartotas žodis akcentuojamas laikytinas nesusipratimu.
(2) Asmenvardžio forma Strazdelis moksliniame diskurse jau seniai nebevartojama.
(3) Eikim prie esmės. Ar asmuo vadintinas mokslininku, jei rašydamas apie savo „atradimą“ net nepamini monografijos, skirtos būtent tam, kurio gimimo datą imasi tikslint? Turiu galvoj Vytauto Vanago Antaną Strazdą (1968), kur viskas išknisinėta ir prieita prie išvados:

Reziumuojant visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, reikia laikyti, kad poetas Antanas Strazdas gimė 1760 m. kovo 9 d. Andriaus ir Sofijos Strazdų šeimoje, Kriaunų parapijoje, Astravo kaime, kuris dabar vadinasi Margėnais ir priklauso Rokiškio rajonui. (p. 24)

Ką turėjau galvoj, rašydamas viskas išknisinėta? Štai monografijos fragmentas apie tai, kur koks Strazdo amžius nurodomas (paskutinėj eilutėj minima ir mirties metrika, kurios nuorašas „įkvėpė atradimą“). →
Gal jums atrodys, kad per silpną žodį pavadinime pavartojau – apsijuokimas, bet tiek to. O šiaip – labai liūdna. Labiausiai dėl to, kad tokie „atradimai“ skelbiami Lietuvos mokslininkų laikraštyje (tokia paantraštė) ir nieks iš mokslininkų nereaguoja (bent jau iki šiol jokios reakcijos niekur neteko skaityt).
Prieduras (11-10)  Bibliotekon atkeliavo kas mėnesį išeinančio laikraščio Voruta nr. 10. O ten vėl Aldonos Vasiliauskienės straipsnis apie tą patį – „Strazdelis archyviniuose dokumentuose“ (lyginanat su publikacija Mokslo Lietuvoj, šiek tiek patrumpinta ir perdėliota). Na, suprantama, kaip vyr. redaktorius ims ir suabejos redakcinės kolegijos narės kompetencija? Prie publikacijos – SRTRF logotipas, vadinas, už šį rašinį autorė dar ir honoraro gaus. Nesvarbu, kad rašinys jau kitame SRTRF remiamame leidiny skelbtas.

(595) Miscellanea rerum, iv

— užfiksuota 2014-ų vasarį —

(α) apie lūkesčius
Jei tau pasiūlo sumest kortom durnių, juk nesitiki žaist pokerio su Andrium Tapinu ar patirt malonumą pralošdamas šachmatų partiją Česlovui Juršėnui?
Pažiūrėjau Vėlyvio Redirected / Už Lietuvą! Padurniuot smagu. Smagu pasižiūrėt į padurniavimus. Tik nereikia pradėt šnekų apie menines strategijas, Tarantino, Kusturicą, socialines kritikas ir pan. Juokimės iš to, kas gali būt juokinga, o ne apgailėtina.

(β) blefas, vardu mėnas
Pora pavyzdžių:
Tokia Millie Brown „kuria mėną“ vemdama: dvi dienas pabadavusi prisigeria dažyto pieno ir – du pirštus kuo giliau į burną. Atseit tokiu būdu dar nieks nekūrė.
Toks Fiodoras Čelnomazovas „tapo“ savo pimpilu arba užpakaliu: „Картины мастера по-весеннему живые и жизнеутверждающие. По мнению Федора, в них заключён куда более глубокий смысл, чем может показаться на первый взгляд.“ [Prispaudi dažais ištepliotą savo subinę prie drobės ar popieriaus, va tau ir mėnas; o jei pimpilu išbraižai kvadratą, jau ir Malevičius Kažkelintasis.]
Štai kas liūdniausia: žinios apie tokius atsiprašant „menininkus“ mūsų akiratin patenka be jokių pastangų, neieškant informacijos apie talentingus menininkus [ar jūs esate googlinęs (-usi): „talentingas menininkas“?]. Jos, tokios žinios, informacijos sraute iškyla paviršiun ir užkliūva už mūsų žvilgsnio kaip... (atsiprašau) kokie šūdai (jie iškyla ir plaukia [į marias plačiausias]).
----------------------------------------------------------
* pavadinimas yra kontaminacija: (a) Kultūros baruos (2010, nr. 7/8, p. 28–32) buvo išspausdinta Jurgitos Pociūtės iš prancūzų kalbos išverstas Jeano Clairo str. „Blefas, vardu kultūra“ („profaniškuose mūsų muziejuose nebeliko nei numen, nei numina [t.y. dievybių]. Vien tik griuvėsių krūva po žemės dalybų“); (b) o žodį mėnas (vietoj: menas) ironizuodamas vartojo Ričardas Gavelis.

(γ) apie metines, kurias vargu ar kas prisimins
Taip, 2014-ieji – Donelaičio metai, kam tik priklauso, kas tik netingi „reikš pagarbą“ evangelikų liuteronų kunigui (taip, vertai; nė pusės žodžio prieš net dėl visiškai nevykusių renginių, jei tai ne paprasčiausias „jubiliejinių“ pinigų „įsisavinimas“), nors būtų galima prisimint ir katalikų kunigą Antaną Strazdą, tiksliau – jo knygelę Giesmės svietiškos ir šventos, kuri buvo išleista lygiai prieš 200 metus, 1814-ais. — Po Elenos K. eilėraščių rinkinio Užpustomi pristatymo tuštybė timptelėjo už liežuvio: ėmiau ir pasakiau apie šitas metines Rašytojų klubo galvai Janinai R. „Tai gerai, imkim ir padarykim renginį per Poezijos pavasarį, aš susitarsiu su Latėnu, o pats gal galėtum kokį įžangos žodį tart?“ – Va taip žmogus ir įkliūni į paties paspęstus kapkanus.
---------------------------------------------------------
Spalio 7-ą bus lygiai 70 metų, kai žuvo Vytautas Mačernis. Ar kas nors prisimins? – Abejonė tuo stipresnė, kad bent mes dažniau prisimenam gimties, o ne mirties/žūties/savižudybės metines. [Žinau niekur neskelbtų atsiminimų, kurie labai tiktų pirmąkart būt paskelbti kurio nors žurnalo būtent spalio numery, bet: pasiūlysi, ir iškart išgirsi: kas parengs, kas parašys įvadą?]

(δ) apie priešdėlius
Vasario 16-osios deklaracijoj kalbama apie valstybės atkūrimą; to laiko geopolitinę situaciją turint galvoj, viskas suprantama, nors kai dabar pagalvoji – tai buvo deklaracija sukurti valstybę, naują valstybę; Vasario 16-oji, o šunys šika kaip ir kitom dienom; vos neįmyniau.

(ε) neišsiųsto el. laiško pradžia
Re: Re: Tarp kitko; 02-17, vėlus vakaras

Atminties bendrystė, deja, regis, liko vienintelis tikras mus (apibendrintai kalbu) jungiantis ryšys. Nepaisantis skirtumų, kurie nori nenori išryškėja, jei/kai gyvenimą ir požiūrį į jį imame pjaustyt kuo plonesniais sluoksniais. Deja, mes linkę ieškot skirtumų, o ne bendrumų; tampam skirtuomene. Nebent galėtumėm sutart dėl kai kurių kultūrinių vertybių; šeštadienį bus viešai paskelbtas naujasis LLTI premijos laureatas; neabejotinai vienas talentingiausių mūsų prozininkų. [...]

(ζ) trys mintigaliai nesulaukus Agnės Žagrakalytės romano Eigulio dukra pristatymo pabaigos
(a) Tarkim, kalba yra kumelė. Ne kokia kolkozinė, o sava nuosava. Žagrakalytė moka pakinkyt. Pakinko ją pasakojimo vežiman. Ir vadelioja: iš taško A į tašką B [pasakojimo pradžia–pabaiga] keliauja ne greitkelio pakraščiu [tiesiausiu keliu], o pasuka vieškeliais šunkeliais [kuo tolesniu, ilgesniu, malonesniu tikrakeliu]. Tai yra tikrasis malonumas: prisiminti.
(b) Empatija (psichologijos terminas, bet jis vis sukiojosi galvoj skaitant). Rašytoja įsijautusi į savo herojus taip labai, kad skaitytojas įsijaučia į romano herojus taip labai, kad net užmiršta laiku išlipt iš autobuso. (Požymis? – Požymis!)
(c) Jei manęs būt paprašę būti Eigulio dukros pristatymo moderatorium per knygų mugę, būčiau ėmės ir paprašęs: gal galėtum bent pusvalandį pasakot žmonėms apie tą vyrą, kurio asmenvardis, Tavo manymu, turėjo būt įrašytas knygos viršely [virš?] Agnės Žagrakalytės?

(η) apie slapyvardes
[Tai galėtų būt šito įrašo papildinys.]
Yra tikimybė perimt Jadvygos Juškytės archyvą. – Ir pagalvojau: Gabrielė Petkevičaitė pasirinko slapyvardę Bitė, o Juškytė – Širšė [bendravo, korespondavo; kuri slapyvardė labiau intriguoja? pasirinkimas bent jau šį tą reiškia?].

(275) Visiškai tarp kitko: apie vieną antologiją ir Google sugestiją

2012-02-24 Maskvoj, Jurgio Baltrušaičio namuos, buvo pristatyta Georgijaus Jefremovo lietuvių poezijos vertimų antologija („nuo Antano Strazdo ir Juliaus Janonio iki Tomo Venclovos ir Neringos Abrutytės“). Kaip vadinas, radau paties vertėjo svetainėj – В начале – муравей.^[*^] Beliko išsiaiškint, kur, kas ir su kokia data išleido (vis dar kaupiu bibliografiją, kuri praverstų rengiant 300 Baltic Writers 2-ą leidimą ar internetinę versiją). Pagooglinau. Radau viršelio atvaizdą ir net įžangą, ir koks tiražas. Nedega, vėliau sužvejosiu trūkstamus duomenis, kai bibliotekos knygą įtrauks į savo katalogus.
O vienas galvoj besisukiojantis klausimas vis vertė šypsotis: ir kas gi išmokė Googlę vietoj lietuvių siūlyt latvių??? Sakytum, žodį литовской būčiau surinkęs klaidingai, bet kad ne – teisingai; tai kodėl siūlo?

^[*^] Antologijos, dedikuotos a.a. Jonui Strielkūnui, pavadinimas atverstinas: Pradėsim nuo skruzdės – deja deja, jau irgi a.a. Albino Bernoto (mirė likus 10 dienų iki antologijos pristatymo) eilutė.

(87.4) Maironiana

δ: žemaičių giedojimas

Skaitinėdamas LL, neprašokdavau ir Maironio Par skausmus į garbę atkarpų. 1905-04-14/27 nr. 19/20, p. 257:

Jei Dievui tik lupų užtenka garbės,
Žemaičiai kaip žvaigždės po smerčio žibės,
Jų balsas padanges aplėks:
Ar gieda Ražančių, ar šventą Antaną,
Ar valandas apie Švenčiausiąją Paną,—
Jų nieks, ištiesų, neužrėks.

Ir prisiminiau jau buvus rašyta apie žemaičių giedojimą. Damazas Treigys (= dvidešimtmetis Antanas Šilgalis iš Kulakių), „Po žemaičių šalį“, 1905-02-24/03-09, nr. 12, p. 150:

B a ž n y t i n i s   g i e d o j i m a s. Kiekvienam yra žinoma, kaip gražus giedojimas, ypač bažnyčioj, sujudina, sugraudina žmogaus jausmus, ir puošia bažnyčią gražiaus už sidabrą ir auksą, tikt labai gaila, kad bažnytinis giedojimas,—tas visų dvasiškų širdės jausmų sukėlėjas, mūsų krašte, ypač Žemaičiuose, tūlose vietose suvis apleistas. Skuodo bažnyčioj giedojimas stovi žemiaus už visų apylinkes bažnyčių, (išskyrius Lenkimų, Darbenų ir Šačių); giedotojų balsai negražųs, kad gieda išrodo it gvolto šaukimas; Suplikacijose tebvartojami visi senieji lenkiški: «macnas, nesmertelnas, pavietrė», ir t. t.

Bet Maironis kaip tik ir žavisi tokiu „negražiu“ giedojimu, gvolto šaukimu!
Jaunuolio manymu,

Kitos tautos kur kas gražiaus gieda už lietuvius. Štai ir mūsų kaimynai latviai; tęn kiekvienas jau pažįsta gaidas (natas). Mūsų kunigams ir vertetų didžiaus atkreipti atydžią į tą svarbų dalyką.
Mūsų neapšviesti žmonelės labai šižta už išmetimą iš maldaknygių pus-lenkiškų žodžių [...] mat rodos Dievo garbės pamažinimu.
Labai geistina būtų, kad dabartinėse maldaknygėse būtų užlaikoma kuo-gryniausia lietuviška kalbą ir naujoji rašyba [...].

Grįžkim prie Maironio:

Bet visą širdies jų suprasi jautrumą
Tadą tik, kad «Pulkim ant kelių» par Sumą
Užtraukia bažnyčia visa!
Kad dreba net sienos nuo balso ir griausmo,
O griešninkams ašaros veržias iš skausmo
Ir krinta, kaip Dievo rasa.

Kas liktų iš Strazdo giesmių giesmės, jei pašalintumėm wieru ir straszniausiu Jezaus afieru, łosku ir duszias cziszcziaus?
Vieną „Pulkim ant kelių“ poveikio paliudijimą esu anksčiau užfiksavęs lygut lygutėliai prieš metus: „Strazdo sugestijos jėga“. Kiek žinau, Kostas Aleksynas kaupia medžiagą studijai apie šį kūrinį. Turėtų būt l. įdomu. [Str. buvo paskelbtas 2010-ais Tautosakos darbų XXXIX tome.]

Ką būtų galima pavadint XX amžiaus lietuvių giesmių giesme? Manau, „Mariją, Mariją“. Net tos diskusijos „ant dangaus“ ar „danguje“ susieja ją su Strazdo kūriniu.

P.S. Ubagiškas pašmaikštavimas. Jeigu autoriaus teisės būtų saugomos ne 70, o 100 metų po jo mirties, kokį solidų Maironio literatūros fondą būtų galima sukaupt iki 2032-ų! O Kačanausko muzikos fondan iki 2059-ų kiek prikapsėtų!!! Kodėl LATGA-A tik visokias kavines tikrina? O bažnyčios kuo prastesnės? Dėl laidotuvių kebliau. Bet gal galima ką nors sugalvot – vis dėlto viešas atlikimas. Ir klausytojai ne kokie melomanai, o Dievo motina ir (bent jau) mirusiojo patronas ar patronka.


B.d.

(30) Rastinukai, i: iš Mato Grigonio atsiminimų

Prae scriptum. Nutaręs sugrąžint bent dalį iš lentynų išrautų knygų ir įsodint ten perskaitytąsias, vėl pradėjau vartyt Mato Grigonio Raštus (sudarė Matas Grigonis jaunesnysis, Vilnius, 2008). Aišku, akis užkliuvo už to, ką buvau pasižymėjęs skaitydamas. Ir pagalvojau: jei jau užsiimu blogo makingu, kodėl nepaįvairinus jo tiesiog skaitymų radiniais, kurie pradžiugino? Daug kas tokius gabaliukus vadina razinom, bet kodėl nepasiūlius dar vieno pavadinimo varianto? Va taip ir prisigalvojau iki rastinukų, vienžo, smagių radinukų, kurie žybteli, cvankteli ar pakelia (kad ir retorinį klausimą).
Keli rastinukai Mato Grigonio atsiminimuose.

(a) Strazdo sugestijos jėga

Senasis [XIX amžiaus pabaigos] Rokiškis be Jėlkos, beprotės žydės, nė neįsivaizduojamas. Ji anksti rytą su didžiausiu triukšmu atskubėdavo iš Radutės priemiesčio į patį Rokiškio miestelį, dažnai vaikų lydima, todėl dar labiau šūkaudavo ir vaikus vaikydavo, taikydama su lazda įkirsti. Ir aš būdavau tarp jos palydovų. Tekdavo jos lazdos paragauti.
Sekmadieniais per sumą ji kartais ateidavo prie bažnyčios ir giedant „Pulkim ant kelių“ labai verkdavo.
Jos pamišimas būdavo periodinis. Kokius dvejus metus kvailioja triukšmingai, paskui atsigauna ir vilnų karšykloje protingai dirba (p. 23–24).

Skaitydamas prisiminiau, kad enciklopediniame žinyne 300 Baltic Writers bus ir toks sakinys:

Strazdas is the author of one of the most outstanding work in Lithuanian religious hymnology, the hymn before Mass ‘Pulkim ant kelių’ (‘Let’s Fall to Our Knees’), in which the metaphysical and earthly desires of a Christian are expressed in a suggestive manner [etc.]

P.S. (2021 VI 28) Knygos Mes – iš Ingavangio: gimtojo kaimo apybraiža (2020) pirmam skyriuj „Praeitis“ Kostas Aleksynas rašo:

Kai 1909 metais į Lietuvą atvyksta Sankt Peterburgo mokslininkas Eduardas Volteris, labai domėjęsis lietuvių dvasine kūryba ir etnografija, tęsti prieš metus pradėto liaudies dainų rinkimo, Jonas Basanavičius jam pasiūlo vykti į Šilavotą pas Antaną Radušį, anksčiau jam siuntusį dzūkų dainų. Paklaũsęs nenusivilia: bažnyčios choristės padainuoja 28 dainas. Jas užrašo fonografu [...]. [...]

O pabaigai choristės, ko gero, norėdamos pasirodyti esančios ne blogesnės giedotojos negu dainininkės, sugiedojo „Pulkim ant kelių“. Šis įgiedojimas labai vertingas jau vien tuo, kad tai pirmasis ir kartu vienintelis senąjį giedojimo būdą mums paliudijantis garso įrašas. Jis yra ir pirmasis pasaulyje religinės giesmės įrašas fonografu. Visi šie garso įrašai yra įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. (p. 21–22)

Galima ir pasiklausyt; deja, įrašo kokybė bloga.

(b) Juozo Zikaro kūrybos metodas

Didesnius skulptūrinius asmenis Zikaras iš molio tuoj pat nulipdydavo plikus (tikslios anatomijos sumetimais) ir tik po to aprengdavo drabužiais. Lipdydamas Šv. Panelės statulą, iš karto nulipdė ją pliką, kuo baisiai buvo pasipiktinusios davatkos. Mat skulptoriaus dirbtuvėlė buvo šventoriaus kampe. Statulos kūdikį lipdant Zikarui pozavo gražus berniukas, mergvaikis. Tuo taip pat pasipiktino davatkos ir reikalavo, kad klebonas nepriimtų į bažnyčią tokio „benkarto“. [...]
[Panevėžio gimnazijos gimnastikos salėje Zikaras atsitvėrė lentų siena nemažą dirbtuvę ir] [ė]mė daryti kelių metrų aukščio nepriklausomybės paminklo projektą: moteris su sparnais ir iškelta vėliava rankoje.
Iš karto moteris buvo nulipdyta nuoga. Zikaras taip norėjo ir palikti. Bet apsilankantieji gimnastikos salėje kažkaip bodėjosi statulos nuogumu. Zikaras statulą aprengė drabužiu (p. 350, 352).

O jei Lietuvos Laisvė būtų likus nuoga? Ir tokia pastatyta Karo muziejaus sodely Kaune? Ne, neįsivaizduojama.

(c) Kas yra skaitęs Kelbą?

Kartą [greičiausiai praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pirmoj pusėj] kavarskietis rašytojas Kelbas, rašęs rusų kalba, Anykščiuose suruošė savo kūrybos vakarą. Aš į tą vakarą negalėjau nueiti. A. Vienuolis buvo tame vakare ir po to man sakė, kad Kelbo apysaka esanti psichologiškai įdomi. Apysakoje ar romane, anot Vienuolio, esanti būtina psichologinė tikrovė (p. 359).

Lietuvos literatūros pamestinukas?
P.S. (2013-10-23) Ne, ne pamestinukas. Pasirodo, Grigonio Raštuos paprasčiausiai įsivėlusi korektūros klaida, turi būt Keblas – Stasys Keblas (ačiū Tautvydui Kontrimavičiui).

Digresija (2023 IV 5) Kartkartėm pavėdinu savo popieryną – paskaitinėju visokias iškarpas, išplėšas, pagal temą į dėželes sudėtas. Atsiminimų dėžutėj praeitą savaitgalį užkliuvau už išplėšos iš Kultūros barų, 1991, nr. 8: Jaroslavas Rimkus-Šilietis, „Knygnešio atsiminimai“ (p. 47–52). Skaityta, bet juk galvoj viskas nesilaiko. 30 metų prabėgo. Perskaičiau iš naujo.

1922-ais leisdamas savo piešinių su komentarais albumą Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose, Rimkus įklimpo į finansinę bėdą:

Nugrimzdau į dideles skolas bankams, mokėdamas lupikiškus procentus, kuriems padengti vos užteko algos, o apie skolų padengimą iš algos net svajoti negalėjau. Jų leidžiant albumą prisirinko per 30 tūkstančių litų.

Buvo išleista 4000 albumo egzempliorių daugiausia ant kreidinio popieriaus, o tai labai pabrangino leidinį [„ant paprasto popierio – 15 litų, ant iliustracinio – 20 litų, ant kreidinio – 25 litai ir ant storesnio kreidinio – 28 litai už egzempliorį“]. Todėl nepaisant geriausių spaudos atsiliepimų, albumų knygynuose beveik nepirko. Taip pat buvo ir Amerikoje, kur keletą šimtų tų albumų buvo nugabenęs žinomas esperantininkas ir turistas L. Alseika. Amerikos lietuviai manė, kad albumas jau „pasenęs“ ir „neaktualus“, todėl nepirko, ir tie albumai beveik visi iš Amerikos grįžo. Bankai baigė mane smaugti. (p. 48)

Ką daryt? Bičiulis pasiūlęs išeitį: pačiam pardavinėt. Penkerius metus gimnazijos mokytojas laisvu laiku buvo nelyg spaudos draudimo laikų knygnešys (nelyg, nes jokios grėsmės nebuvo, tik vargo) – aplankė apie 40 miestų ir miestelių ir beveik atsikratė skolų. Jas pribaigė 1934/35 m.m. — 1935-ų pradžioj Jaroslavas Rimkus atsidūrė Pasvaly:

Vargais negalais pardaviau keliolika albumų už pusantro šimto litų, patyriau malonumą bendraudamas su simpatiškais ir gražiai išauklėtais žmonėmis ir šiek tiek nusiminiau susitikęs su vienu storžieviu. [malonių žmonių vardijimą praleidžiu; apie storžievį, Rimkaus manymu:] Aplankiau jauną veterinarijos gydytoją Gedvilą[*]. Jis buvo pasipiktinęs visokių agentų įkyrumu ir, žinoma, albumo nepirko. Jis paminėjo kažkokį rašytoją Keblą (ar Keblaitį), jam įbrukusį už 2 litus ir 50 centų romaną iš karo laikų, kuris, anot Gedvilo, buvo tikras šlamštas. Pamaniau sau, gal ir mano albumas tokių gedvilų akyse yra šlamštas, o tie, kurie išgyrė mano veikalą ir prikalbėjo jį leisti, buvo kvailiai. (p. 51)
---------------------------------------------
[* Kas per veterinorius Gedvilas ar Gedvila? – nenorom toks klausimas galvoj išdygsta. Pats ieškot neturi laiko, tai: ko paklausus? Kas susiję su Pasvaliu, vis klausiu krašto muziejuj dirbančios Bronės L. — Paklausiau. Rado:

Gedvila (Gedvyla) Bronius, karininkas, veterinaras. Gimė 1901 11 24 Telšiuose. Nuo 1934 m. iki 1941 m. dirbo veterinarijos gydytoju Pasvalyje. 1936–1940 m. LŠS narys. Dalyvavo Birželio sukilime Pasvalyje, buvo sukilėlių štabo narys. 1946 10 17 suimtas Telšiuose, kalintas Pasvalyje, Panevėžyje. Nuteistas 10 m. lagerio ir 5 m. tremties. Kalėjo Vorkutoje, Komijoje, Taišete, Irkutsko sr. 1956 04 05 grįžo į Lietuvą. Mirė 1979 m.

(Žinios išžvejotos iš daugiatomio leidinio Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953, t. III, 2003, p. 161; t. IX, 2013, p. 191)]

— vadinas, ne tik Rimkus, bet ir Stasys Keblas buvo nelyg knygnešys – pats užsiėmė savo knygų pardavimu. Kokį romaną įpiršo Pasvalio veterinoriui? Greičiausiai tetralogijos Pasaulio atmaina pirmą dalį – Pasauliniame fronte... Ekstra telegrama!, išleistą būtent 1935-ais. Kokio apibūdinimo vertas tas Keblo romanas? Nežinau, neskaičiau. Vieno skaičiusio ar tik mėginusio skaityt nuomonė užfiksuota.