(1296) Vilniaus vaizdai, xxxvii: Neries krantinė, netoli tos vietos, kur dabar Sporto rūmai

— seniai seniai, 2009-ais, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė (kaip šįmet Kaunas), kas tik turėjo liežuvį ar klaviatūrą, tas reiškė nuomonę apie [tada dar ne nacionalinės premijos laureato] Vlado Urbanavičiaus prie Neries pastatytą „Krantinės arką“; ir aš šį tą subaksnojau; vieną įrašą baigiau tokiu P.S.:

Labai ačiū Giedrei Jankevičiūtei už pastraipą, prasidedančią:

Savaip simboliška, kad garsiausias, labiausiai diskutuojamas šių dienų Lietuvos meno kūrinys – „Krantinės arka“ – atsirado Žvejų gatvėje, netoli tos vietos, kur nuo 1924 iki 1931 m. stovėjo lenkų kubisto Zbigniewo Pronaszkos sukurtas Adomo Mickevičiaus modernistinis paminklas. Tiksliau – cementu aptaisytas lentinis 12,5 m aukščio jo modelis; galutinį variantą autorius tikėjosi pagaminti iš ketaus arba betono. Sugeometrintos poeto figūros formos, žinoma, baisiausiai papiktino amžininkus – šie pareikalavo nutremti skulptūrą už upės, kuo toliau nuo miesto centro. Mickevičius išstovėjo septynerius metus, kol jį sulaužė ir nuplovė pavasarinio polaidžio vandenys. Šių laikų lenkų dailės tyrėjai teigia, kad Pronaszkos kūrinys būtų tapęs geriausiu paminklu Piłsudskio Lenkijoje.

Nežinojau. Sužinojau, susiradau tą paminklą. Gaila, kad jau vienas Mickevičius Vilniuj stovi. Reiktų kauniečiam pasiūlyt – Mickevičiaus slėny galėtų pastatyt – kiek lenkų turistų nesitenkintų Vilnium! (Kaip norėtųs ne juokauti...)

Nuo tada apie Pronaszkos Mickevičių nieko naujo galvoj neatsirado – 1931-ų potvynis aptinkuotą lentinį maketą nunešė ir nunešė.

— iki lapkričio vidurio — žiūrinėju pirkį.lt, gal kokią nuotrauką, kur žmogus + dviratis, rasiu; aišku, ir į Vilniaus vaizdus akį užmetu; už vieno atviruko užkliuvau, galva įsijungė: 1940-ų pabaigoj Vilniuje buvo galima nusipirkt atviruką (su lietuvišku užrašu), kuriame kareivinių teritorijoj medžių fone tebestovi Mickevičiaus paminklo maketas – tas, kurį galvoj nuplovė 1931-ų potvynis. Negi toks „senas“ vaizdas tebebuvo pardavinėjamas?

Pasirodo, paseno žinios, įsidėtos galvon 2009-ais. 2015-ais Naujajam Židiny-Aiduos buvo Karolio Kučiausko rašinys „Medinis pranašas“ (nr. 7, p. 64–66), kur viskas sudėliota į vietas. Nei 1931-ų, nei 1938-ų Neries potvyniai neįveikė Pranašo, nenuplukdė Kauno link. Bet ir Lietuvos kariuomenės, įžygiuojančios Vilniun ir įsikuriančios kareivinėse, kurių teritorijoj stovėjo, nesulaukė, – buvo išmontuotas 1939-ų liepos pabaigoj; tikslus paminklo maketo stovėjimo palei Nerį laikas: 1924 X 31 – 1939 VII 28. Galima spėt, kad atviruke užfiksuotas vaizdas datuotina 1938–1939; gal dalis tiražo (su lenkišku užrašu) buvo platinama iki 1939-ų spalio pabaigos; Vilniui atitekus Lietuvai, leidėjas atspausdino dar, su lietuvišku užrašu – tikėdamasis (ir pagrįstai), kad šis atvirukas sudomins naujuosius kareivinių palei Nerį gyventojus.

Pronaszkos paminko Mickevičiui istorija aprašyta ir 2019-ais išleistoj Rasos Antanavičiūtės monografijoj Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse, 20 a. pirma pusė (p. 204–209).

Beje, tarp iliustracijų nei prie Kučiausko, nei prie Antanavičiūtės tekstų atvirlaišky matomo vaizdo nėr.

P.S. (2023 IV 2) Iš kur fotografuota? – Aišku, iš kitos Neries pusės. – Kas ten buvo? – Atsakymą radau vos pradėjęs skaityt pernai išėjusią Czesławo Miłoszo tekstų rinktinę Pradedant nuo mano gatvių (iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila). Iš rašinio apie Antakalnį:

[...] Antakalnis mano atmintyje – ne tiek gatvės, kuriomis vaikštoma, bet pakrantė, pro kurią važiuojama: tuojau už Vilnelės tiltelio buvo irklavimo klubai, be kitų, AZS [Akademicki Zwięzek Sportowy – Akademinė sporto sąjunga – vert. past.], nuo jo tiltelio pajudėdavome baidarėmis arba kanojomis. [...] Priešais AZS, kitoje Neries pusėje, stovėjo [Zbigniewo] Pronaszkos [Adomas] Mickevičius, ta didžiulė kubistinė statinė, ten išginta miesto tėvų, kurie galgi buvo teisūs nenorėdami pastatyti jos miesto viduryje, tarp senovės akmenų. (p. 14–15)

Beje, tam rašiny Miłoszas pamini ir tris Nerim plaukiojusius laivus: „Laivai vadinosi ‘Kurier’ ir galbūt ‘Express’ (nors nesu tikras), paskui atsirado trečias, ‘Śmigły’, ištaigingas, su tikru deniu“ (p. 12). Atvirlaišky matomas laivas, manyčiau, tas trečiasis, su tikru deniu, „Śmigły“, lietuviškai būtų gal „Greitasis“ arba „Grakštusis“ (greičiau antras). [2023 XII 5 Skaitant Prano Ancevičiaus (apie kurį daugiausia žinojau iš CzM tekstų) Varšuva–Vilnius: 1939 ruduo dingtelėjo: o gal nereikia verst laivo pavadinimo „Śmigły“, gal tai asmenvardžio dėmuo, gal pavadinant laivą buvo pagerbtas maršalas Edwardas Rydz-Śmigły? Greičiausiai būtent taip. Kita vertus, Śmigły pradžioj buvo tik slapyvardis, tad ne kriminalas ir išverst. — Hmm, straipsny „Kult Edwarda Śmigłego-Rydza“ radau, kad Vilniuj buvo jo vardo gatvė, sporto klubas, o apie Wilija plaukiojusį laivą – nieko.]

(660) Užparaštė, xcvii: apie modernistiškiausią [?] Basanavičiaus portretą

o galais! Dar kartą įsitikinau: —vg— nepajėgus iš taško A nukeliaut į tašką B tiesiausiu keliu; užkliūva (ar: užkliūna?).

Galvoj prisikaupė įrašų, kuriems būt galima uždėt užparaštės kepurę. Visai (bent man) patiko, kad tokio pobūdžio įrašai pradedami inicialu, t.y. paišytine didžiąja raide. – Pagalvojau: reikia dar tokių pasirinkt. Prisiminiau Vilniui vaduoti sąjungos leistą Mūsų Vilnių (prieš keletą metų rimtokai vartytą). Štai šita P – iš ten.
Padorumas reikalauja nurodyt, kas tų inicialų autorius.
Su Mūsų Vilnium, kiek pavyko atkapstyt, bendradarbiavo vienas dailininkas – Vilniuj dailės studijas baigęs, o paskui Kaunan persikėlęs Balys Macutkevičius. – 90 su viršum nuošimčių, kad tam žurnale publikuoti (o čia – republikuojami) inicialai – paišyti jo. Bet:
Macutkevičius paišė ne tik inicialus, ir portretus. – Nemažai jų išlikę, buvo rodomi 2005-ais Lietuvos dailės muziejuje eksponuotoj personalinėj parodoj „Modernisto portretas socrealizmo fone“, bet tos parodos eksponatų sąraše neradau [!] B.M. 1937-ais nutapyto Jono Basanavičiaus portreto.
Portretas buvo reprodukuotas dukart (kiek pavyko išsiaiškint):

• pirmąkart – Kosto Radziulio parengtoj brošiūroj Lietuvos Atgimimo patriarcho d-ro Jono Basanavičiaus gyvenimo vaizdų albumas su biografija (1937, p. 45; žr. kairėj),
• antrąkart – minėtam žurnale, 1937, nr. 4/5, p. 59.

O kur originalas? – Nesu matęs. Ėmiau ir paklausiau tos 2005-ais vykusios parodos vienos iš kuratorių – Giedrės Jankevičiūtės, gal ji ką nors apie kalbamojo J.B. portreto likimą žinanti. Atsakymo pabaiga:

[...] Trumpai tariant, portretas galėtų būti išlikęs, bet neturiu jokio supratimo, kur jo būtų galima ieškoti. Deja...

Vargu ar originalas išlikęs ir kur nors slepiamas; manau, neišliko.
Todėl ir pagalvojau: jei būsimiesiems dailininkams (ar kaip kitaip dabar reikia vadint?) yra dėstoma koloristika, kokio seminarinio darbo užduotis galėtų būt tokia:
(a) išstudijuokit Balio Macutkevičiaus spalvų dermes;
(b) pamėginkit nuspalvinti B.M. paišyto Basanavičiaus portreto juodai baltą reprodukciją.
Visai įdomu būtų pažiūrėt variantus.

(27) Literatai, vamzdžiai ir kt.

Pirminis šio įrašo impulsas – noras patikslint Giedrę Jankevičiūtę, straipsny „Apie ‘Vamzdžio’ estetiką ir genius loci“ (ŠA, 2009-07-10) rašiusią, esą Liudvikas Jakimavičius buvęs vienintelis iš literatų (ką padarysi, nors ir nemėgstam, bet taip menininkai ir menotyrininkai apibendrintai vadina visus raštinykus), pozityviai pašnekėjęs apie Urbanavičiaus „Krantinės arką“.
Ne išimtis. Andrius Jakučiūnas rašinį „Keisti estų sapnai ir ‘skulptūra girtam santechnikui’“ (Nemunas, 2009-03-05) baigė taip:

[...] mano neprofesesionalia nuomone, įdomiomis skulptūromis negarsėjančiame Vilniuje V. Urbanavičiaus „Krantinės arka“ atrodo labai respektabiliai, ir liežuvis apsiverstų pasakyti, jog kol kas tai geriausia sostinės skulptūra. Mindaugui, Gediminui ar kokiam nors Užupio angelui reikėtų slėptis po pernykščiais lapais.

Pala, o kas sieja literatūržmogius, pareiškusius savo nuomonę apie „Arką“? Ir L.J., ir A.J., ir „kažkodėl baisiai susierzinusieji“ Juozas Erlickas su Sigitu Parulskiu – vad. skiltininkai, suderėję su tam tikru leidiniu periodiškai tiekt savo tekstų (dėl Algimanto Baltakio – viskas aišku, tiesiog jo supratimas apie skulptūrą ir negalėjo būti kitoks dėl estetinių pažiūrų; be to, kad Respublikoj pasirodytų tekstas, kuriame būtų ne apmaudaujama dėl visko, kas pažymėta VEKS ženklu, naivu tikėtis; ten juk dirba žmonės, žinantys, ką reiškia pūst į vieną dūdą). Turint tai galvoj, kyla retorinis klausimas (nors ir pažeidžiantis nekaltumo prezumpciją): kiek jų raštu fiksuojamą nuomonę lemia darbdavys ir įsivaizduojamas adresatas (Verslo žinios/bernardinai.lt ir Nemunas vs Lietuvos rytas ir Respublika)? Kam rašydami žmonės jaučiasi esą laisvesni?
Neatsimenu, kad, be skiltininkų, kas nors iš raštinykų būtų puolęs piktintis, tad drįsčiau suabejot G.J. apibendrinimu:

Apie skirtį tarp įvairių meno rūšių kalbama seniai, bet tokios ryškios takoskyros tarp mūsų literatų ir manualistų turbūt dar nė vienas kūrinys nėra žymėjęs.

Kokia čia „ryški takoskyra“, jei literatų rezultatas 2:2 (+1, bet šis įvartis įmuštas iš nuošalės)? Koks meno žmonių nuomonių rezultatas – po dvitaškio juk tikrai ne nulis, ne visi už?
Ir dar vienas klausimas, vis kirbantis: kokia vis dėlto pagrindinė priežastis tokio piktininimosi dėl „Arkos“ (taip, išsilavinimas, estetinis skonis svarbu, bet...)? Diletanto manymu, skulptūros medžiaga – vamzdis, nuogas vamzdis. Antinio „Puskalny“ matyt tik ertmės, vamzdžiai po žeme, o Navako „Dviaukštis“ – akmeninis, labai jau tinkama medžiaga skulptūrai. Ir dar vieta. Jų šiuolaikiškumas, manau, labai panašus.

۩ ۩ ۩
Takoskyros tarp raštinykų ir rankdarbininkų iš esmės nėra (nebent tokia, kokia tarp šachmatininkų ir, pvz., sambininkų). Tiesiog literatūra ne(be)turi nieko monumentalaus, ką galėtų parodyt „ne izoliuotoje, specialiai pritaikytoje erdvėje, bet būtent ten, kur žmonės gyvena“. Galerijos = knygos, Karoso parkas ≈ Poezijos pavasaris, o viešosios erdvės – ??? Ir ilgam, kad nori nenori žmonės meno kūrinį esant užfiksuotų?
Yra buvęs bent jau vienas bandymas su poezija eit į viešąsias erdves – po eilėraštį pritvirtinant prie įvairių urbanistinių paviršių (pirmiausia pastebėjau Henriko Algio Čigriejaus „Liūdną šunį“, prilipintą prie „Skalvijos“ kino teatro afišų dėžės stiklo, Mackaus „Netikėjimą“ Žygimanto Liauksmino gatvėj, paskui ir daugiau; juos priklijavo žmogus, pasivadinęs 209; akcijos dokumentacija yra http://community.livejournal.com/bebralizdis; jei smalsu, galima ten pasiknaisuot). Bet: kiek žmonių pastebėjo, stabtelėjo, skaitė, reagavo viešai? Dėl to, kad tai buvo „plokščia“, nemonumentalu, ir poezijos pateikimo forma niekuo nesiskyrė nuo kokių skelbimų, siūlančių pigiau nuvažiuot prie jūros. (Pagalvojau: jei visą dieną delfio.lt viršuj išbūtų, tarkim, t. Stanislovo Dobrovolskio OFM Cap. įpėdinio Paberžėj Skaidriaus Kandratavičiaus eilėraščių publikacija, kokios būtų reakcijos? Manau, dar net по хлеще, ad hominem, o tai ypač bjauru, negu į „Krantinės arką“.)

P.S. Labai ačiū Giedrei Jankevičiūtei už pastraipą, prasidedančią:

Savaip simboliška, kad garsiausias, labiausiai diskutuojamas šių dienų Lietuvos meno kūrinys – „Krantinės arka“ – atsirado Žvejų gatvėje, netoli tos vietos, kur nuo 1924 iki 1931 m. stovėjo lenkų kubisto Zbigniewo Pronaszkos sukurtas Adomo Mickevičiaus modernistinis paminklas. Tiksliau – cementu aptaisytas lentinis 12,5 m aukščio jo modelis; galutinį variantą autorius tikėjosi pagaminti iš ketaus arba betono. Sugeometrintos poeto figūros formos, žinoma, baisiausiai papiktino amžininkus – šie pareikalavo nutremti skulptūrą už upės, kuo toliau nuo miesto centro. Mickevičius išstovėjo septynerius metus, kol jį sulaužė ir nuplovė pavasarinio polaidžio vandenys. Šių laikų lenkų dailės tyrėjai teigia, kad Pronaszkos kūrinys būtų tapęs geriausiu paminklu Piłsudskio Lenkijoje.

Nežinojau. Sužinojau, susiradau tą paminklą. Gaila, kad jau vienas Mickevičius Vilniuj stovi. Reiktų kauniečiam pasiūlyt – Mickevičiaus slėny galėtų pastatyt – kiek lenkų turistų nesitenkintų Vilnium! (Kaip norėtųs ne juokauti...)