(20) Pirmojo pasaulinio karo pradžios 100-mečiui artėjant

17-o įrašo apie Lietuvos miestelių balsus trečioj pastraipoj po bet padėjau daugtaškį. Susilaikiau nuo įprastos mazochistinės savikeikos (prigalvot prigalvoji, bet kas iš to, jei tai taip ir lieka sugalvojimas, nors gal ir neblogas etc., etc.). Не сыпь ты соль себе на рану, bent jau viešai; užfiksuok, kaip prae scriptume žadėjai, ir tiek.
Prieš porą mėnesių perskaičiau Gabrielės Petkevičaitės-Bitės Karo meto dienorašio III tomą (2008). Tokį, kokį buvo surašius autorė (1966-ais išėjusių raštų II tome – toli gražu ne viskas: praleisti didžiuliai gabalai, kur Bitė kalba apie pliennikus – vokiečių okupuotoj Lietuvoj užsilikusius rusų kareivius – ir bolševikus). Skaičiau ir džiaugiaus pajėgdamas išjungt priekabingąjį tekstologo požiūrį (1966-ais išmestuosius gabalus dabar pateikt boldu – gryniausias nesusipratimas!), nes tekstas įsiurbiantis. Fiksuojamas atitinkamo laiko gyvenimas, dar nevirtęs istorija, kuri, atsirinkusi iš gyvenimo tai, kas jai atrodo verta dėmesio, sudėlioja į lentynėles ir užtraukia saugykloj užuolaidas (gal ir nevykus aliuzija į Radausko seną prostitutę Klio, kuri bijo tiktai saulės šviesos).
Ir įsijungė taikomasis svajojamojo pobūdžio mąstymas: būtų galima sukurt puikų laidų ciklą! Radijo, nors galima ir TV (9/10 medžiagos galima nefilmuot tebestovinčiam Puziniškio dvare ir apylinkėse). Būtų galima atskleist moters (feministinį) humanistės požiūrį į tai, ką karas darė su žmonėm: ir vietiniais lietuviais (varguomene ir dvarininkais), ir rusais, ir vokiečiais. Užfiksuota baisiai daug tikrų žmonių. Ir pasvarstymų yra, kurie labai dėkingi imtis digresijų (kad ir Traklio link)... Stop; kam čia be reikalo vargint tą klaviatūrą? Tik paskutinis sakinys: radijui labai tiktų – visos svarbiausios žinios juk būdavo siunčiamos telegrafu – žinią skleidžiantis garsas.

P.S. Prakeikta asociacijų galia! Išveda į lankas ir dar toliau. Bitės dienorašty užfiksuotas faktas, kad vokiečiai už atimtus arklius atsilygindavo patarimu „Tai arkit karvėm!“, nuvedė prie plakatėlio (prieš gerą mėnesį kabėjo ant laukujų durų), kviečiančio į centrinės ūkininkų prekyvietės atidarymą. Total košmar, pasak vienos „Dviračio žinių“ personažės (esmė – ta nenatūrali intonacija). — Įdėjau plakato gabaliuką, ir negražiai atrodo – trūksta teksto. Reikia pratęst karves. Ne problema.
Po antrojo karo. Edvardas Uldukis prisimena savo vaikystę Tolminkaimy, lietuviškam Gudijos kaime (Tokios tokelės, 2007); pradžioj – kad susisietų – apie arimą karve:

Vokiečių žemėje tebevyko karas, o dvi vasaras dykinėjusios kolūkio dirvos šaukėsi artojų. Tik arti nebuvo jų kam. Ir kuo irgi nebuvo. Teta Kastė Gavėnienė, pasikinkiusi į plūgą vienintelę kolūkio karvę, mėgino plėšti pūdymus. Tai buvo moters ir gyvulio ašaros, ne darbas. Kitos kolūkietės septyniese traukdavo plūgą, aštuntoji laikydavo rankenas (p. 71–72).

O dabar vyksmas, kuris skaitant pasirodė galintis būt labai jėginga idėja filmo scenarijui. Kad taptų aiškiau, reikia įvadėlio. Frontui judant į vakarus, Tolminkaimy sklidusios tokios kalbos: esą „tarybiniai kartu su amerikonais nugalės vokiečius, o tada Amerika nutėkš atominę bombą. Pirmiausia, žinoma, ant Baltarusijos ir Maskvos. Todėl mes, lietuviai, turime kuo greičiausiai važiuoti į Lietuvą, kurios amerikonai tikrai pasigailėsią“ (p. 72). Ir kai kas išvažiavo; Uldukienė su vaikais liko. Iš keturių šeimų buvo sutvertas kolkozas. Valdžia tepasirūpino paskirt pirmininką, ir viskas. Toliau – iš Uldukio atsiminimų:

Tik [1944-ų] žiemą atėjo žinia, jog iš Vokietijos atvarysią daug karvių ir veršelių, kuriuos išdalinsią kolūkiams. Bet gyvulius reikia patiems atsivaryti.
V. Kuibyševo kolūkis komandiravo į Rytprūsius mamą ir tetą Mariją, represuoto Aleksandro Tatorio žmoną. Likome namuose trys mažamečiai broliai Uldukiai ir trys seserys Tatorytės. O maisto atsargų – tik už darbadienius gauti rugiai.
Mūsų motinas išsiuntė tik mėnesiui. [...] kaip nevažiuoti, jei kiekvienai už tą komandiruotę po karvę prižadėjo. Išvažiavo. Mėnesiui.
Grįžo po gero pusmečio su didžiule juodmargių banda, kurią varyte varė per Rytprūsius ir Lietuvą. Žadėtų karvių negavo. Nei tada, nei vėliau (p. 73).

Ir prisiminiau Gedos dienorašty skaitęs, kad pro jo tėviškę pokary varę karves (neberadau tikslios citatos) – ir taip noris sufalsifikuot: tai buvę Uldukienės ir Tatorienės varomos karvės Tolminkaimin (iš principo tas pat pavadinimas kaip Tolminkiemis)...