(30) Rastinukai, i: iš Mato Grigonio atsiminimų

Prae scriptum. Nutaręs sugrąžint bent dalį iš lentynų išrautų knygų ir įsodint ten perskaitytąsias, vėl pradėjau vartyt Mato Grigonio Raštus (sudarė Matas Grigonis jaunesnysis, Vilnius, 2008). Aišku, akis užkliuvo už to, ką buvau pasižymėjęs skaitydamas. Ir pagalvojau: jei jau užsiimu blogo makingu, kodėl nepaįvairinus jo tiesiog skaitymų radiniais, kurie pradžiugino? Daug kas tokius gabaliukus vadina razinom, bet kodėl nepasiūlius dar vieno pavadinimo varianto? Va taip ir prisigalvojau iki rastinukų, vienžo, smagių radinukų, kurie žybteli, cvankteli ar pakelia (kad ir retorinį klausimą).
Keli rastinukai Mato Grigonio atsiminimuose.

(a) Strazdo sugestijos jėga

Senasis [XIX amžiaus pabaigos] Rokiškis be Jėlkos, beprotės žydės, nė neįsivaizduojamas. Ji anksti rytą su didžiausiu triukšmu atskubėdavo iš Radutės priemiesčio į patį Rokiškio miestelį, dažnai vaikų lydima, todėl dar labiau šūkaudavo ir vaikus vaikydavo, taikydama su lazda įkirsti. Ir aš būdavau tarp jos palydovų. Tekdavo jos lazdos paragauti.
Sekmadieniais per sumą ji kartais ateidavo prie bažnyčios ir giedant „Pulkim ant kelių“ labai verkdavo.
Jos pamišimas būdavo periodinis. Kokius dvejus metus kvailioja triukšmingai, paskui atsigauna ir vilnų karšykloje protingai dirba (p. 23–24).

Skaitydamas prisiminiau, kad enciklopediniame žinyne 300 Baltic Writers bus ir toks sakinys:

Strazdas is the author of one of the most outstanding work in Lithuanian religious hymnology, the hymn before Mass ‘Pulkim ant kelių’ (‘Let’s Fall to Our Knees’), in which the metaphysical and earthly desires of a Christian are expressed in a suggestive manner [etc.]

P.S. (2021 VI 28) Knygos Mes – iš Ingavangio: gimtojo kaimo apybraiža (2020) pirmam skyriuj „Praeitis“ Kostas Aleksynas rašo:

Kai 1909 metais į Lietuvą atvyksta Sankt Peterburgo mokslininkas Eduardas Volteris, labai domėjęsis lietuvių dvasine kūryba ir etnografija, tęsti prieš metus pradėto liaudies dainų rinkimo, Jonas Basanavičius jam pasiūlo vykti į Šilavotą pas Antaną Radušį, anksčiau jam siuntusį dzūkų dainų. Paklaũsęs nenusivilia: bažnyčios choristės padainuoja 28 dainas. Jas užrašo fonografu [...]. [...]

O pabaigai choristės, ko gero, norėdamos pasirodyti esančios ne blogesnės giedotojos negu dainininkės, sugiedojo „Pulkim ant kelių“. Šis įgiedojimas labai vertingas jau vien tuo, kad tai pirmasis ir kartu vienintelis senąjį giedojimo būdą mums paliudijantis garso įrašas. Jis yra ir pirmasis pasaulyje religinės giesmės įrašas fonografu. Visi šie garso įrašai yra įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. (p. 21–22)

Galima ir pasiklausyt; deja, įrašo kokybė bloga.

(b) Juozo Zikaro kūrybos metodas

Didesnius skulptūrinius asmenis Zikaras iš molio tuoj pat nulipdydavo plikus (tikslios anatomijos sumetimais) ir tik po to aprengdavo drabužiais. Lipdydamas Šv. Panelės statulą, iš karto nulipdė ją pliką, kuo baisiai buvo pasipiktinusios davatkos. Mat skulptoriaus dirbtuvėlė buvo šventoriaus kampe. Statulos kūdikį lipdant Zikarui pozavo gražus berniukas, mergvaikis. Tuo taip pat pasipiktino davatkos ir reikalavo, kad klebonas nepriimtų į bažnyčią tokio „benkarto“. [...]
[Panevėžio gimnazijos gimnastikos salėje Zikaras atsitvėrė lentų siena nemažą dirbtuvę ir] [ė]mė daryti kelių metrų aukščio nepriklausomybės paminklo projektą: moteris su sparnais ir iškelta vėliava rankoje.
Iš karto moteris buvo nulipdyta nuoga. Zikaras taip norėjo ir palikti. Bet apsilankantieji gimnastikos salėje kažkaip bodėjosi statulos nuogumu. Zikaras statulą aprengė drabužiu (p. 350, 352).

O jei Lietuvos Laisvė būtų likus nuoga? Ir tokia pastatyta Karo muziejaus sodely Kaune? Ne, neįsivaizduojama.

(c) Kas yra skaitęs Kelbą?

Kartą [greičiausiai praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pirmoj pusėj] kavarskietis rašytojas Kelbas, rašęs rusų kalba, Anykščiuose suruošė savo kūrybos vakarą. Aš į tą vakarą negalėjau nueiti. A. Vienuolis buvo tame vakare ir po to man sakė, kad Kelbo apysaka esanti psichologiškai įdomi. Apysakoje ar romane, anot Vienuolio, esanti būtina psichologinė tikrovė (p. 359).

Lietuvos literatūros pamestinukas?
P.S. (2013-10-23) Ne, ne pamestinukas. Pasirodo, Grigonio Raštuos paprasčiausiai įsivėlusi korektūros klaida, turi būt Keblas – Stasys Keblas (ačiū Tautvydui Kontrimavičiui).

Digresija (2023 IV 5) Kartkartėm pavėdinu savo popieryną – paskaitinėju visokias iškarpas, išplėšas, pagal temą į dėželes sudėtas. Atsiminimų dėžutėj praeitą savaitgalį užkliuvau už išplėšos iš Kultūros barų, 1991, nr. 8: Jaroslavas Rimkus-Šilietis, „Knygnešio atsiminimai“ (p. 47–52). Skaityta, bet juk galvoj viskas nesilaiko. 30 metų prabėgo. Perskaičiau iš naujo.

1922-ais leisdamas savo piešinių su komentarais albumą Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose, Rimkus įklimpo į finansinę bėdą:

Nugrimzdau į dideles skolas bankams, mokėdamas lupikiškus procentus, kuriems padengti vos užteko algos, o apie skolų padengimą iš algos net svajoti negalėjau. Jų leidžiant albumą prisirinko per 30 tūkstančių litų.

Buvo išleista 4000 albumo egzempliorių daugiausia ant kreidinio popieriaus, o tai labai pabrangino leidinį [„ant paprasto popierio – 15 litų, ant iliustracinio – 20 litų, ant kreidinio – 25 litai ir ant storesnio kreidinio – 28 litai už egzempliorį“]. Todėl nepaisant geriausių spaudos atsiliepimų, albumų knygynuose beveik nepirko. Taip pat buvo ir Amerikoje, kur keletą šimtų tų albumų buvo nugabenęs žinomas esperantininkas ir turistas L. Alseika. Amerikos lietuviai manė, kad albumas jau „pasenęs“ ir „neaktualus“, todėl nepirko, ir tie albumai beveik visi iš Amerikos grįžo. Bankai baigė mane smaugti. (p. 48)

Ką daryt? Bičiulis pasiūlęs išeitį: pačiam pardavinėt. Penkerius metus gimnazijos mokytojas laisvu laiku buvo nelyg spaudos draudimo laikų knygnešys (nelyg, nes jokios grėsmės nebuvo, tik vargo) – aplankė apie 40 miestų ir miestelių ir beveik atsikratė skolų. Jas pribaigė 1934/35 m.m. — 1935-ų pradžioj Jaroslavas Rimkus atsidūrė Pasvaly:

Vargais negalais pardaviau keliolika albumų už pusantro šimto litų, patyriau malonumą bendraudamas su simpatiškais ir gražiai išauklėtais žmonėmis ir šiek tiek nusiminiau susitikęs su vienu storžieviu. [malonių žmonių vardijimą praleidžiu; apie storžievį, Rimkaus manymu:] Aplankiau jauną veterinarijos gydytoją Gedvilą[*]. Jis buvo pasipiktinęs visokių agentų įkyrumu ir, žinoma, albumo nepirko. Jis paminėjo kažkokį rašytoją Keblą (ar Keblaitį), jam įbrukusį už 2 litus ir 50 centų romaną iš karo laikų, kuris, anot Gedvilo, buvo tikras šlamštas. Pamaniau sau, gal ir mano albumas tokių gedvilų akyse yra šlamštas, o tie, kurie išgyrė mano veikalą ir prikalbėjo jį leisti, buvo kvailiai. (p. 51)
---------------------------------------------
[* Kas per veterinorius Gedvilas ar Gedvila? – nenorom toks klausimas galvoj išdygsta. Pats ieškot neturi laiko, tai: ko paklausus? Kas susiję su Pasvaliu, vis klausiu krašto muziejuj dirbančios Bronės L. — Paklausiau. Rado:

Gedvila (Gedvyla) Bronius, karininkas, veterinaras. Gimė 1901 11 24 Telšiuose. Nuo 1934 m. iki 1941 m. dirbo veterinarijos gydytoju Pasvalyje. 1936–1940 m. LŠS narys. Dalyvavo Birželio sukilime Pasvalyje, buvo sukilėlių štabo narys. 1946 10 17 suimtas Telšiuose, kalintas Pasvalyje, Panevėžyje. Nuteistas 10 m. lagerio ir 5 m. tremties. Kalėjo Vorkutoje, Komijoje, Taišete, Irkutsko sr. 1956 04 05 grįžo į Lietuvą. Mirė 1979 m.

(Žinios išžvejotos iš daugiatomio leidinio Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953, t. III, 2003, p. 161; t. IX, 2013, p. 191)]

— vadinas, ne tik Rimkus, bet ir Stasys Keblas buvo nelyg knygnešys – pats užsiėmė savo knygų pardavimu. Kokį romaną įpiršo Pasvalio veterinoriui? Greičiausiai tetralogijos Pasaulio atmaina pirmą dalį – Pasauliniame fronte... Ekstra telegrama!, išleistą būtent 1935-ais. Kokio apibūdinimo vertas tas Keblo romanas? Nežinau, neskaičiau. Vieno skaičiusio ar tik mėginusio skaityt nuomonė užfiksuota.