(23) Pernykštę vasarą prisiminus

ši nuotrauka vadinas „Poetės kojos ir apavas“
(Jurbarko krašto muziejaus balkonas, 2008-06-13)

Kolegė S. el. paštu persiuntė šiųmečio (vyks rugpjūčio 20–23) tarptautinio šiuolaikinės literatūros forumo Šiaurės vasara programą. Pernykščiam (apie rašytoją ir maištą, vyko neįprastai anksti, birželio 12–15) buvau; didžiavaus, kad pajėgiau pranešimo tekstą parašyt, o ne į planelį žiūrėdamas vogravau; paskui ne kartą buvo siūloma tą tekstą kam nors duot išspausdint, o aš užsispyriau kaip ožys: ne, nieko ten nėr, neverta.
Dabar pagalvojau: būčiau pernai su šituo tinklaraščiu žaidęs, šičion būčiau drįsęs įmest. Perfekcionizmo įveika post factum.

Punktai apie maištą, per daug nenutolstant nuo literatūros

0: dėl pavadinimo
Kai Šiaurės vasaros programėlėj pamačiau, kokia tema Gasiliūnas kalbėsiąs, stipriai išsigandau: bent man 12 literatūrinio maišto tezių iškart galvoj atgaivino Lenino 1917 metais išrėžtas garsiąsias Balandžio tezes (imam valdžią dabar arba niekados), kita vertus, mokslinio pranešimo tezes, o su mokslu santykiai jau seniai komplikuoti, esu redaktorius. Taigi grįžtu prie gal ir gremėzdiško, bet gasiliūniškesnio pavadinimo, kuris prieš keletą mėnesių pirmiausia atėjo galvon: punktai apie maištą, per daug nenutolstant nuo literatūros (viena iš punkto reikšmių – tiesiog: atskira ko nors dalis).
Ir dar kartą tenka paminėt Leniną, nes jo sakinys yra LKŽ VII tome aiškinant pirmąją žodžio maištas reikšmę: stichinis sukilimas („[...] revoliucija yra pavykęs maištas, o maištas yra nepavykusi revoliucija“). Taigi maištas pirmiausia – gaivalas, stichija, racionaliai gal net nesuvoktas pasipriešinimas nelaisvei ar neteisybei. Kiekybiškai aukštesnė maišto stadija būtų sukilimas. Ir, ciniškai kalbant, linkėtina, kad jis būtų nepavykęs, pralaimėtas, nes pavykęs – jau būtų revoliucija, o šitos pergalė buvusį maištininką paverčia naujuoju despotu, kurio naktiniu košmaru turėtų tapt naujasis maištininkas prieš jį. Arba vadybininku, kuris gali tikėtis skambučio iš panorusio pavaidint maištą jaunuomenės būrelio.
Per ilgas nulinis punktas daros, bet tiek to, dar vieną dalyką norėčiau pradžioj pasakyt. 2005 metų 10-ame Metų numery buvo skelbtas pokalbis tokiu pat pavadinimu, kaip šių metų Šiaurės vasara: „Rašytojas ir maištas“. Ten buvo išsakyta minčių, kurios maišto sąvoką daro neaprėpiamą („Literatūra maištauja jau nuo pat jos atsiradimo [...]“ arba „[...] kiekvienas rašytojas, jeigu jau pradeda rašyti, savaime yra maištininkas“). Pamėginsiu kalbėt konkrečiau.

1: apie romantizmą ir cholerą
1822 metais kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833, kompozitorius, Abiejų Tautų Respublikos politikas, Gegužės 3-iosios konstitucijos signataras, diplomatas, išmaišęs visą Europą), išleisdamas 14-metį jauniausiąjį sūnų Irenėjų (1808–1863, Rietavo ir kitų dvarų valdytojas, pavyzdingas ūkininkas, jau 1835-ais savo dvaruose panaikinęs baudžiavą) studijuoti Italijon, surašė jam 14 priesakų. Devintame priesake, apie mokslus, be kita ko, liepiama rimtai imtis klasikinių kalbų, be lotynų, išmokt ir senąją graikų, ir priduriama:

Šiuo metu literatūroje siaučia romantizmas, taip, kaip gyvenime cholera, bet ši banga praeis kaip ir visos kitos, o tai, kas gera ir gražu, liks amžiams, nes gerumas ir grožis, taip pat ir tiesa niekada nesikeičia.

Ką Oginskis vyresnysis, kaip galima suprast, neabejojantis klasicizmo vertybėm, turėjo galvoje rašydamas apie literatūroj siaučiantį baisųjį romantizmą? Drįsčiau spėt, kad lordą Byroną ir jo kūrybą. Minimu laiku Byronas kaip tik buvo Italijoj, jau išleistos ir Čaild Haroldo klajonės, ir Rytų poemos, o prieš metus, t.y. 1821-ais, buvo išėjęs Kainas.
Iš bendro išprusimo kalbant, bene Byronas ir susiejo labiausiai literatūrą su maištu – ir savo asmenybe, ir kūryba, sukūrė per visą XIX amžių gyvavusį herojaus tipą, net, galima sakyt, individualistinę pasaulėjautą, kuriai būdingas maištingumas, išdidumas, kančia, vad. pasaulio sielvartas. Po Byrono žūties už graikų laisvę jo sekėjų, baironistų, atsirado įvairiose Europos tautose ir literatūrose (anglai gal mažiausiai tokia pasaulėjauta žavėjos, bet čia jau į šoną), iš mums artimesnių ir žinomesnių galima minėt kad ir Mickevičių, Lermontovą ar Puškiną.

Paulio Landowskio (1875–1961) skulptūros
„Les fils de Caïn“ (1906) fragmentas,
Paryžius, placé au Jardin des Tuileries

2: apie slaptąjį baironistą QD&Ką
O kaip su tuo baironizmu (iš pirmų rankų) ir baironistais lietuvių literatūroj? Kad, tarkim, Varpe 1893-iais buvo išspausdintas Byrono „Atsišaukimo į Graikų žemę“ vertimas, nelabai stebina – tematika atitinkama. Bet Vinco Kudirkos santykis su Byrono kūryba galvoj prikėlė daug klausimų, į kuriuos atsakymų neišmąsčiau. Iš satyrų, iš „Tėvynės varpų“, pagaliau iš „Tautiškos giesmės“, mūsų himno, Kudirka atrodo esąs gan arti žemės (kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą ir t.t.), žodžiu, pragmatiškas žmogus: išjuoksim okupantus, atskleisim negeroves, pakelsim tautą ir t.t., siekinys – Lietuvos gerovė ir laisvė. Kodėl jis vertė į lietuvių kalbą Schillerio Vilių Telį ir Orleano mergelę, Słowackio Mindaugo mirtį, tarsi aišku – šių kūrinių idėjos artimos tautinio atgimimo programai, formuluotai varpininkų. Bet kodėl ėmėsi versti Byrono Kainą? Kodėl visą vertimą paskelbė Varpe 1984 metais, o 1895-ais laiške iš Sevastopolio linki sau:

Kad tik man pasisektų gerai pertaisyt mano mylimiausią [šitas žodis Kudirkos Raštuose surinktas kursyvu, originale greičiausiai buvo pabrauktas] „Kainą“, kuriame prie klaidų, mano padarytų, prisidėjo daug sudarkymo redakcijoje „V[arpo]“.

Vertimas atskiru leidiniu išėjo jau po Kudirkos mirties Amerikoj 1903 metais.
Kodėl Byrono Kainas mylimiausias, o ne kuri nors Schillerio drama? Mums Kainas pažįstamas per Aleksio Churgino vertimą su atmintin stringančia eilute „maištingas kraujas Kaino giminės“. Ačiū Giedrai Radvilavičiūtei – jei ne jos pasiūlymas atvažiuot į Jurbarką, beveik be abejonės galiu pasakyt, kad vargu ar bebūčiau kada nors antrąkart ėmęs skaityt Kainą. Ir dar Kudirkos verstą. Beje, Kudirkos vertime tas kraujas „laukinis“ (originale stern blood – rūstus, bet gal XIX amžiaus pradžioj tas žodis ir daugiau reikšmių turėjo; Kudirka vertė iš vokiško vertimo, kaip ten būta – neišsiaiškinau).
Vertimas visai paskaitomas. Tiesiogiai susiet jo su lietuvių tautiniu atgimimu man niekaip nepavyko: Liuciferis aiškina Kainui apie Dievą, mirtį; pagaliau pagrindinis personažas prakeiktasis brolžudys irgi vargu ar kaip nors galėjo padėt lietuviams tautiškai susiprasti ir kovot prieš Rusijos imperiją. Gal Kudirka manė esant šį kūrinį literatūriškai labai stiprų? Gal dėl Liuciferio, kuris jam, kaip ir Friedrichui Schlegeliui, atrodė esąs įspūdingesnis už Goethės sukurtą Mefistofelį? Kūrinys apie pasaulio pagrindų neteisingumą, maištą prieš bet kokį kitų pripažįstamą autoritetą. Kodėl jis buvo Kudirkos mylimiausias? – nežinau.
Ir dar viena smulkmena, gal ir visiškas atsitiktinumas. 1899 metais išėjo vienintelis Kudirkos eilėraščių rinkinys Laisvos valandos. Byrono pirmojo rinkinio pavadinimą lietuvių kalbon irgi taip galima verst – Hours of Idleness (1807).

3: apie baironizmą kaip pasaulėjautą (iš lietuvių literatūros istorijos)
Vienintelėj vietoj esu užfiksavęs, kad šis žodis būtų įdėtas į kūrinio personažo kalbą. XIX amžiaus antros pusės lietuvių dramaturgo Aleksandro Fromo-Gužučio dramoj Baisioji gadynė, išspausdintoj 1895 metais ir vaizduojančioj 1863-iųjų sukilimo laikus, bajoraitė Uršulytė įkalbinėja bajoraitę Eleną, įsimylėjusią valstiečių kilmės inteligentą Gvaldą:

Liūdna esi, kaip ištremta iš rojaus dvasia. Savo baironizmu tu ir mane užkrėtei, nes dainuodama jau nešokinėju, o šokdama nedainuoju. Taip, mano sesute, nustok skleisti tą savo liūdnumą.

Bent jau dramaturgui šis terminas buvo žinomas.

4: apie lietuvių dainavimą, kai akyse fanatizmas žėri
1858 metais būsimasis vyskupas Antanas Baranauskas, tada jam ėjo 24-ti, vykdamas tęst studijų į Peterburgo dvasinę akademiją, pradėjo rašyt Kelionę Petaburkan – 14 laiškų-giesmių poemą; atskiros giesmės plito nuorašais. Penktoji giesmė, iš tradicijos vadinama pagal pirmąją eilutę: „Nu Lietuva, nu Dauguva“, turi savo atskirą istoriją, be to, jos poveikis yra atkurtas kitame literatūros kūriny, o tokių epizodų (lietuvių literatūroje reflektuojama lietuvių literatūra) labai mažai.
Tai padarė Vaižgantas Pragiedruliuose, be kita ko, Stocholmo viešbuty tris mėnesius 1917 metais rašytuose. Būtent jis šią Baranausko giesmę pavadino lietuviška „Marseliete“, esą tai de facto buvęs lietuvių himnas XIX amžiaus antroje pusėje. Šitie faktai – tarsi bendroji kultūros istorijos informacija, jei prireikia, nurodom, tarkim, Vinco Maciūno straipsnį, kuris taip ir vadinasi: „Lietuviškoji ‘Marselietė’“, o prie paties Vaižganto „vaizdų kovos dėl kultūros“ ir negrįžtam, juolab įsigalėjusi nuomonė, esą nuobodu skaityt. Dar kartą ačiū Giedrai Radvilavičiūtei, kad perskaičiau antrąkart, ir buvo visai įdomu.
Tai, kas prasidėjo Lietuvoj prieš 20 metų, dabar vadinam Dainuojančia revoliucija. Gal ir kvailai nuskambės, bet toks pavadinimas esmingesnis negu kokia Oranžinė (kaip Ukrainoj) ar Rožių (kaip Gruzijoj). Dainavimas daug greičiau ir stipriau įaudrina, įmaiština sielą negu skaitymas.
Dabar apie tą epizodą iš Pragiedrulių, kaip, Vaižganto žodžiais kalbant, „aukštaičių vyrų choras“, „prakrapštęs gerkles“ liaudies daina, surengė koncertą iš „Lietuvių Marselietės, per keturias dešimtis metų žadinančios Lietuvą nepasiduoti fizinei pajėgai, nes sielos pajėgą įveikti ji beviekė, netesi“. Choras, koncertas – žodžiai, kažkaip nelabai susiję su gaivalu. Vaižgantas pateikia aprašymą ne iš dainuojančiųjų, o tą dainavimą stebinčiųjų perspektyvos. Pagrindinis stebėtojas yra aristokratas Sviestavičius, kuris „buvo girdėjęs griežtai visas gerąsias pasaulio operas, gerųjų operininkų ir chorų giedamas“, taip pat „liaudies chorų Italijoje, Tirolyje“ ir „jaunų anglų dainas, dainuojamas [...] vidurnakčiais gelžkelių stotyse ar kaip kitaip“.
Taigi prakrapštę gerkles liaudies daina aukštaičiai, vadovaujami Napalio Šešiavilkio, užgiedojo „Nu Lietuva, nu Dauguva“ (Vaižgantas nurodo, kad ne tik žodžiai, bet ir melodija Baranausko) – dainą kaip istoriją ir himną, kaip skundą ir pasipriešinimą.
Trys momentai. Nusiskundimas:

Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda,
Sako, tegu bus Lietuva ir tamsi, ir juoda.

Pasipriešinimas:

Kad tu, gudai, nesulauktum, nebus, kaip tu nori.

Ir tikėjimas:

Neįveiksi, sūnau šiaurės: mūsų širdys tvirtos!

Ir užfiksuota besiklausančiojo reakcija:

Tokios žodžių galybės, tokio gaidos pritikimo, tokio įsismarkavimo protestuoti, Sviestavičiui rodės, dar niekada nebuvo girdėjęs. Dabar jam tesidarė aišku, kaip revoliucijos „marselietė“ vedė minių minias į kovą ir liepė drąsiai mirti.

Įpusėjęs giesmę „choras“ pajuda: maršo žingsniu, koja į koją.

Visų giesmininkų veidai nuo stengimosi jausmus lieti kuo garsiausiais balsais, kuo karščiausia intonacija darėsi vis labiau raudoni, vis labiau stingo rimtumu, akys vis labiau žėrė fanatizmu, – pilnu pritarimu giesmei. Ir Sviestavičius buvo jau tikras tą jaunuomenę nuversiant netikusią esamąją valstybės tvarką.

Ir didįjį operų žinovą Sviestavičių įtraukia „maršo žingsnis ir gaida“, jis nusiima kepurę ir prisideda prie tų, kurie žygiuoja kaip „audra, [...] naikindama pakeliui priešininką“.
O epizodo pabaigoj Vaižgantas pateikia dar dvi reakcijas žmonių, kurie lietuviškai nesupranta.

– Ale gi ten esama Pietro Karuzo! – stebėjosi rusas tardytojas, išskirdamas iš viso būrio Napalio balsą.
– Vyrai, tai maištas! Tokiuo jausmu dykai nedainuojama, – atspėjo, nors ir kvailas, antstolis.

Maištas paminėtas, eikim toliau.

5: apie dalgiais kapojamas galvas
Palyginus „Marselietę“ (tiksliau, leitenanto Rauget de Lisle’io „Reino armijos kovos dainą“) su Baranausko „Nu Lietuva, nu Dauguva“, leksikos lygmeny mūsiškė atrodo labai švelni. Prancūzai gieda apie upėm tekantį, per taurių kraštus besiliejantį priešų kraują, o lietuviai tik apie keptas virtas savo širdis, kurios pasidarė tvirtos – trupės jas norintys supjaustyt peiliai.
Ar buvo mūsų poezijoj kas nors rimtesnio, grėsmingesnio – taip sakant, kad nuo žodžių pagaugai per nugarą eitų? Buvo. Andrius Vištelis-Višteliauskas tokių tekstų yra parašęs.
Pristatant šį poetą, dažniausiai susitelkiama į jo nuolat narstomą sonetą „Regėjimas“, vizionierium pavadinamas, pisimenama, kad išvertęs Kraszewskio Vytolio raudą, kuri vadinta lietuvių Biblija, kaip didysis kuriozas paminimas jo įsitikimas, kad Adomas ir Ieva kalbėję lietuviškai, kad bendradarbiavęs Aušroje, gyvenimo pabaigoj papuolęs Buenos Airėse beprotnamin. Vištelio raštai neišleisti, yra tik 1971-ais kolektyviniam leidiny pasirodžiusi Vinco Kuzmicko studija, kur gan išsamiai šio žmogaus likimas papasakotas. Ten ir pabarstyta pavyzdžių jo eilėraščių, rašytų dalyvaujant 1863 metų sukilime. Vištelio ginklas buvo dalgis, priklausė dalgininkų būriui. Vienas jo to laiko eilėraštis:

Užpuldami iš netyčių
Krūvas neprašytų svečių,
Skaldykime ausis žandus,
Sukim kojas, rankas, sprandus!

Dalginykai gerai elgias,
Sugalandę aštriai dalgius,
Kaip plunksnomis anoms valdo,
Kerta galvas, ausis skaldo.

Šitie Vištelio eilėraščiai ramiai guli Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne, sovietmečiu tikrai jie negalėjo išeit, nes pristatant sukilimus būdavo dėliojami visai kiti akcentai. (Beje, Lietuvių tarybinėj enciklopedijoj, vad. raudonojoj, taip pat ir Tarybų Lietuvos enciklopedijoj, vad. žaliojoj, straipsnio apie maištą nėra; ankstesniame punkte minėta Kelionė Petaburkan į sovietmečiu išleistą Baranausko Raštų dvitomį irgi nebuvo įtraukta, nes joje „vyrauja mūsų skaitytojams svetima ideologija“). 26-erių Višteliui šitų dalgininko kovų neužteko, nors buvo smarkiai sužalotas: kai pateko nelaisvėn, kaip spėja Vincas Kuzmickas, jam buvo pritaikyta mėgstamiausia sukilimą malšinusių kazokų bausmė – vilkti paskui vežimą pririštą už rankų. Šitam sukilimui pralaimėjus, Vištelis per Drezdeną ir Paryžių atsidūrė Italijoj ir prisidėjo prie Garibaldžio vadovaujamų sukilėlių, kurie, Višelio manymu, tęsė tą pačią kovą – už tautų laisvę, prieš imperijas, nesvarbu, Rusijos ar Austrijos-Vengrijos.
(Vienintelė išnaša – iš Julijos Kristevos Maišto prasmės ir beprasmybės: „Maištas, kurį lydi vidinė maišto patirtis, yra sudėtinė malonumo principo dalis“, Vilnius: Charibdė, 2003, p. 12.)
Gana istorijos, tepridursiu, kad laiške Kraszewskiui Vištelis yra rašęs, jog Garibaldžio pavardė esanti grynai lietuviška, sudaryta iš žodžių garas ir baldyt, atseit, garo bildėjimas, kitais žodžiais, veikianti garo mašina.

6: linksmas, mano supratimu (pranešimo baigiamasis, nes kitiems punktams nebėra laiko)
Visai neseniai mirė Yves’as Saint Laurent’as. Primenant jo gyvenimą, prasprūsdavo ir žodis revoliucingas (dabar jis tapęs maištingo sinonimu, nebejaučiant skirtumo – štai ką reiškia nestudijuot Lenino). Ir dažniausiai būdavo parodoma moteris, vilkinti kostiumėlį – švarkas ir kelnės. Ir pagalvojau: ne taip jau viskas ir beviltiška Lietuvoj: mes moteriai, mūvinčiai kelnes, net paminklą esam pastatę: Kapčiamiesty 1831-ųjų sukilėlei kapitonei Emilijai Pliaterytei.
------------------------------------------------------------------------------
7: apie maištingiausius lietuvių literatūros personažus – Krėvės Šarūną ir Skirgailą / apie maištavusius literatūros vertintojus – Viktorą Katilių ir Vygantą Šiukščių
8: apie esminį poezijos maištą – prieš kalbą: pranas morkūnas
9: apie pokario rezistenciją kaip maištą ir Broniaus Krivicko „Šėtono monologus“
10: apie du maištus prieš poetus: Maironį ir Justiną Marcinkevičių
11: apie autentiško maišto nebeįmanomybę spektaklio visuomenėje, pasak Dainiaus Gintalo lietuvių kalbon išversto Guy Debord’o
12: apie egzistencinį maištą – malonumą praeiti („preinančiam pasaulyje praeisiu“)