Dar kartą (regis, ketvirtą) perskaičiau Laimanto Jonušio vertimą – „Mažesnis už vienetą“. Jei atskaitėt šitą tinkaraščio įrašą iki čia, tikiu, esat Brodskio eses skaitęs žmogus, tad tiesiog vienas pasiūlymas. Plg. recepcijos subtilybės (ypač dėl alegorijos įžvalgos, o ir siūlyčiau pagalvot apie skirtumus):
A person is, in Brodsky’s title essay, less than one: He is never the sum of his experiences, since he is always in dialogue with, and beholden to, his past and future selves. He is never entirely a child, who wants to be an adult, nor an adult, who yearns for childhood. It is an allegory for the state of the writer, too, since language fails to communicate everything. It is also an image for the status of the individual living under tyranny, and even for the decrepit state that claims such “less than” individuals as citizens. (cit. iš čia)Kokio esminio žodžio, bent man, trūksta?: nostalgija, kad ir kaip ten būtų. Išvada kokia? Умом [homo sovieticusa] не понять, / Аршином общим не измерить: / У не[го] особенная стать – / В [homo sovieticusa] можно только верить? — Juokai.
[1] Kodėl visi žanrai linksniuojami, o esė – ne? Pradžioj juk tai buvo vyr. g. žodis (Camus Rinktiniai esė, 1993), o paskui liepta laikyt mot. g. žodžiu (beje, audioarchyve turiu užfiksavęs a.a. Gintaro Beresnevičiaus nuomonę: essayer – iš prigimties vyr. g. žanras). Gerai, tebūnie mot. g., bet linksniuokim, kaip kad linksniuojam novelę.
P.S. Esių.lt pradininku mėginamas įvardint Aistis (remiantis Dievais ir smūkeliais, taip pat vėlesniais rinkiniais, nors, man atrodo, tai dar publicistika; veiksmas, panašus į tą, kai ieškota soc. realizmo pradininkų); pirmasis tikras (t.y. sąmoningai suvokęs rašąs eses, o ne ką kita) – Kanadoj gyvenęs Pranas Domas Girdžius (1902–1997): Tos pačios motinos sūnūs: Kristijonas [Donelaitis], Antanėlis [Strazdas], Adomas [Mickevičius]: Trys graudulingi esiai (Chicago, Lietuviškos knygos klubas, 1974; 2-as pataisytas ir papildytas leid. Kristijono Donelaičio mirties sukakčiai – Chicago: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1981); po mirties išleista: Nuo arklo prie lyros: Žmonėms – Aukso altorius, Tautai – Jonas Mačiulis Maironis: Būrelis varganų esių (Québec: Independant Lithuania Publ. Co., 1998). Deja, vienintelis su Girdžium susirašinėjęs Jonas Juškaitis mėgino atkreipt mūsų akis į šį rašytoją (žr. Lyra ant gluosnio, 1998).
P.P.S. Kaip J.B. knygos Poetas ir proza redaktorius yra įrašytas —vg—. Nėr kuo girtis: likę korektūros klaidų, ir šiaip: ne šimtu nuošimčių atsidaviau tam darbui: ką padariau į gera, tarkim, Violetos Tauragienės vertimuos, nematyt, o kas likę blogo – matyt; bet tokia jau redaktoriaus dalia.
P.P.P.S. Pasiilgau Piterio. Konsule Eitvydai Bajarūnai, kolega mėgėjau aktoriau iš VU Kiemo teatro, auuuu!, aš tas orkestrantas su neatsidarančiu dėklu iš Slavkino Orkestro, sugalvok ką nors! Programą (ką vertingo [aišku, Lietuvai] galėčiau nuveikt ten atsidūręs) jau galvoj surašęs esu.
(Kodėl tylu?)
AtsakytiPanaikinti