(25) Tarp kitko: Donelaitis ant troleibuso Europos kultūros sostinėj

Su Kristijonu Donelaičiu, kaip jį įsivaizdavo galėjus atrodyti dailininkas, po Vilnių važinėja 6-as troleibusas. L. retai tuo maršrutu važinėju. Bet va prieš keletą dienų Kalvarijų gatvėj užfiksavau.
Vardas pavardė; gimimo–mirties metai; Metų autorius. O kuo jis nusipelnė garbės ir dėmesio, nusakyta Salomėjos Nėries dvieiliu: „Priešas kirto kumštim geležinėm, / O jisai – kalbos gimtosios gražumu.“
Rašyta karo metais, atsiminiau, antivokiškas. Tada labai tiko visi ir viskas, kas bent kiek antivokiška, – sovietinei karo meto propagandai (o kaip čia subtiliau pasakysi?). Ir 1945-ais išėjusių raštų pratarmėj Kostas Korsakas primena: „Visa Kr. Donelaičio poema skamba kaip aštrus kaltinimas vokiškiems imperialistams, ir šiandien šis lietuvio poeto kūrinys tiek lietuviams, tiek kitų tautų skaitytojams įgyja naujos, ypačiai aktualios politinės reikšmės“ (p. 13). Ir Žalgiris tiko (taip, regis, vadinos vienas vad. raudonųjų partizanų būrys).

Salomėja Nėris, „Donelaitis“:

Miestai ir miškai, upelio krantas:
Tilžė, Lazdynėliai, Širvinta –
Prūsų Lietuva! Kur miega Mantas,
Kur palaidota narsi tauta.

Amžiais trypė vokietis tą kraštą
Ir į grendimą sumindė jį tvirtai.
Mums gyvi teliko Donelaičio raštai,
Skambūs dar lietuviški vardai.

Karžygiu mes Donelaitį šiandie minim,
Kurs laimėjo didžią kovą mums.
Priešas kirto kumštim geležinėm,
O jisai - kalbos gimtosios gražumu.

Jo saulelė, kai laukus ji budina, –
Geraširdė būriška mama.
Žvanga žiemos, gaudžia vėjai rudenio.
Mielo kakalio jaukioji šiluma!

Paskui arklą kūprina per pūdymus
Ten lietuviai baudžiavos naguos.
Būrų būryje, pats būras būdamas,
Tegalėjo taip širdingai juos paguost.

Jis rinktiniais žodžiais priešus plūdo,
Sąmojaus juos čaižė botagu.
Mūsų gi karta – kitokio būdo:
Lietuvą iš kraugerio nagų

Išvaduoti gali ginklas plieno
Ir netrukus išvaduos.
Suskambės pavasarėlio dienos,
Laisvės gėlės pražydės veiduos.

1943.XII.24

Žvelgiant į datą, viskas suprantama. Bet kai šis tekstas atsiduria platesniam istoriniam kontekste, kai prisimeni, kas dėjos Tilžėj ar Lazdynėliuos maždaug po metų ten įžengus „kitokio būdo kartai“, kuri pasitelkė ne tik plieno, bet ir penių ginklą nesidomėdama, ar čia skriaustųjų būrų, ar išnaudotojų palikuonės, vis dėlto nejauku, ir gana. Ir ne koks politinis, o žmogiškas korektiškumas pristabdo: gal nereikėjo būtent šitos citatos, gal kas iš, pvz., Bradūno būtų tikę?
Ir dar pagalvojau: kaip reaguotų kitos šių metų Europos kultūros sostinės – Linco gyventojai, perskaitę šio S.N. eilėraščio filologinį vertimą vokiečių kalbon? Ne (literatūros) istorikai.