(506) Tarp kitko: apie klasikinį išsilavinimą

Yra toks gražus ir tikslus žodis: lavintis, pačiam lavinti save, ugdyti savo fizines irba dvasines savybes. Klasikinis išsilavinimas; aišku, siekiamybė, bet: bent žingsnis ar du, žengti tuo keliu, – jau irgi šis tas.
Na ką: Antikos literatūros kursas ir keli semestrai lotynų kalbos, – taip, per mažai, bet vis šis tas.
Posakio ars longa, vita brevis tikrai neversčiau pažodžiui: menas ilgas, gyvenimas striukas; tiesiog pasitelkus patirtį galima pasakyt: gyvenimas per trumpas, kad viską pažintum/suvoktum.
Abejoju, ar tiksliai suformulavo savo mintį prof. Eugenija Ulčinaitė (kalbinama Audros Čepauskaitės Lietuvos radijui, pokalbis išsp.: ŠA, 2007-03-17, p. 3):

Klasikinis išsilavinimas leidžia visai kitaip žiūrėti į gyvenimą.

Na, per stipru visai kitaip, nors mintis aiški. Bet jos išsklaidai visiškai pritariu:

Imi suvokti, kad visi dalykai yra praeinantys.

Baigiamoji prof. Ulčinaitės pastraipa pacituotina visa:

Nesakau, kad visus reikia mokyti klasikinės filologijos ir gyvenime nebeliks jokių blogybių, visi labai gerai gyvensime. Bet tas žinojimas leidžia mums jame išsilaikyti, suvokti, kas yra svarbu. Senekos arba Marko Aurelijaus raštus kiekvienas turėtų turėti namie ir kartkartėmis pasiskaityti. Kai supranti, kad tai kalbėta prieš du tūkstančius metų, klausi savęs: o kas pasikeitė? Niekas. Civilizacija augo ir keitėsi, bet žmogiškieji dalykai – ne. Žmonės mąsto – tie, kas mąsto, – apie tuos pačius dalykus.

Taip, viskas praeina, o žmonės svarsto vis tas pačias problemas: kas aš esu ir kokia šito mano buvimo čia prasmė; ir kodėl mano buvimas turėtų turėt prasmę [o ne būt beprasmis]? – Beprasmis?

(368) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xv

église Saint-Augustin, prieangis, 2012-10-16

église Saint-Augustin, 2012-10-11

– Kas gero iš to, kad sensti?
– Senstant vis daugiau dalykų tampa skaudžiai kontekstualūs. Vertas skaityt tekstas apie kontekstualumą tik tas, kurio autoriui per 33-ejus. :)
Pvz.: Šv. Augustino bažnyčia Paryžiuj. Jei vaikščiodamas po jos erdvę neišgirsti klausimų:

quid est ergo tempus? si nemo ex me quaerat, scio; si quaerenti explicare velim, nescio. fidenter tamen dico scire me, quod, si nihil praeteriret, non esset praeteritum tempus, et si nihil adveniret, non esset futurum tempus, et si nihil esset, non esset praesens tempus. duo ergo illa tempora, praeteritum et futurum, quomodo sunt, quando et praeteritum iam non est et futurum nondum est? (Confessiones, XI, 14)

Lietuviškai:

Taigi kas yra laikas? Jeigu niekas manęs neklausia, aš žinau, kas tai yra, bet jei norėčiau klausiančiam paaiškinti, – nežinau. Tačiau aš tvirtai pareiškiu tai, ką tikrai žinau: jeigu niekas nepraeitų, nebūtų praeities laiko, ir jei niekas neateitų, nebūtų ateities laiko, o jei nieko nebūtų, nebūtų ir dabarties laiko. O kaip gali būti šie du laikai – praeities ir ateities, – kai praeities jau nebėra, o ateities dar nėra?  (iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė, Baltos lankos, nr. 4, 1994, p. 39 [redagavau šitą BL numerį])

Ir galimo atsakymo: „[...] laikas yra tik todėl, kad stengiasi nebūti?“ – O mes stengiamės būti, ergo, nesame? – vargu ar verta ten lankytis.
P.S. Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa juk kuo pagrįsčiausiai būtų galima vadint soliloquia nuotrupa? :)