(510) Visiškai tarp kitko: apie knygelių skaitinėjimo naudą

Nepatinka man viešieji sniaukrotojai apie Lietuvą, jau koją graban keliančią: per mažai gimsta, per daug išvyksta etc., etc., ergo, lietuvių tautos dienos jau suskaitytos. Ne tokių dalykų yr buvę, ir vis tiek išsikapstėm.
Štai Ukmergės žemės teisėjas Paulius Daumantas-Siesickis 1599-ų balandžio 6-ą savo dienorašty (Siesikuos rašytame) užfiksavo:

Prasidėjo tai 1598 rudenį ir [tęsėsi] visą žiemą – mirė žmonės nuo baisaus bado. Suvalgė tėvas sūnų, o motina dukrą, vyras žmoną, o žmona vyrą, tarnas poną, o ponas tarnaitę. Nebeliko dvėselienų. Mirusiuosius, ką tik ir anksčiau palaidotus, valgė [tarytum] žaisdami. O Viešpatie Dieve, pasigailėk; teikis vardan žmonių giminės [išsaugojimo] palikti ir bajorų, ir pavaldinių darbams [nudirbti], nes matyti, kad į Lietuvos žemę atėjo sunaikinimas, kaip yra už Kijevo plynuosiuose laukuose, [kur] vien dykynės ir žvėrys belikę, ir šliužai dideli ir maži [...]. (cit. iš Kęstučio Gudmanto str. apie Daumantą-Siesickį ir jo dienoraštį, Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje, sudarė Arvydas Pacevičius, 2013, p. 266)

Suprantu, dažnai atrodo, kad blogiausia – dabar, bet per daug neįsijaust gal ir neprošal būtų.