(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-09-19

(512) Visiškai tarp kitko: nuotrupa apie Czesławą Miłoszą

Skaitinėju naująją Tomo Venclovos knygą Pertrūkis tikrovėje. Aišku, pradėjau nuo paskutinio skyriaus – atsiminimų.
[...] sykį Miłoszas manęs paklausė, kas iš lenkų gali gauti Nobelį. Pasakiau, kad kai kurių šansų turi Stanisławas Lemas (tai Miłoszui buvo naujiena). Jis pareiškė: „Tiesą sakant, aš Nobelio negeidžiu, o vis dėlto man būtų nesmagu, jei kitas lenkas, ne aš, jį gautų.“ (p. 586)
Na, neatsirado progos pasijust nesmagiai; jis, o ne Lemas gavo.

4 komentarai:

  1. Atsakymai
    1. Taip, pritariu, bet: per daug populiarus, ergo, nevertas Nobelio? :)

      Panaikinti
    2. Lanis Breilis2013-09-22 21:52

      Tiesą pasakius, literatūrinės Nobelio premijos negavusiųjų sąrašas (August Strindberg, Franzas Kafka, Marcelis Proustas, Jamesas Joyce'as, Virginia Woolf, Robertas Musilis, Vladimiras Nabokovas, Jorge Luis Borgesas, Umberto Eco ir daugelis kitų) yra įspūdingesnis nei gavusiųjų. Skiriant premiją daugiausia lemia ne tiek literatūriniai nuopelnai, kiek subjektyvus Švedijos akademijos aštuonioliktuko skonis ir politinis korektiškumas. Taip pat ir krūva papildomų veiksnių (ar autoriaus kūrinys buvo išverstas nors į vieną iš kalbų, kurią moka ir kuria skaito minėtieji pasipūtę ponai, ar kandidato politinės ir kt. pažiūros daugmaž sutampa su akademijos narių pažiūromis ir pan.). Galima išvis kelti klausimą: ar genialus, bet savo rasistinių ar homofobiškų pažiūrų neslepiąs autorius turi nors minimalų šansą gauti Nobelio premiją? Manau, kad ne. Ar galit įsivaizduoti, kad švedai būtų paskyrę Nobelį Ezrai Poundui? Nietzsche'i, jei šis būtų neišprotėjęs ir gyvenęs ilgiau? Apskritai literatūrinės ir politinės Nobelio premijos prestižas pastaruoju metu yra dėsningai smukęs. Tai akivaizdu, vien pažvelgus į tuos asmenis, kas jas gauna. Gaila, kad neatsiranda nė vieno autoriaus, kuris šios premijos atsisakytų kaip nevertos jo kūrybos. Tai liudija, kad absoliuti dauguma literatų yra tuščiagarbiai. Miłoszo pasakymas man tik patvirtina šią taisyklę.
      Pabaigai: asmeniškai man Lemas kaip rašytojas ir mąstytojas buvo kur kas vertesnis Nobelio nei Miłoszas. Jau dabar mažai kas skaito nuobodžią pastarojo poeziją. Ilgesnė ateitis garantuota nebent jo aukštesnio lygio eseistikai ir prozai.

      Panaikinti
    3. Apie Švedijos Akademiją galima manyt ką tik nori, visus šunis sukart, toks jau jų likimas.
      Tamsta iškeliat klausimą: „ar genialus, bet savo rasistinių ar homofobiškų pažiūrų neslepiąs autorius turi nors minimalų šansą gauti Nobelio premiją?“, į kurį pats ir atsakot: ne; pridursiu – ir ačiūdie, nes rašytojas, pažeidžiantis įstatymus, paprasčiausiai nusikalsta, ir jokie jo genialumai ar „genialumai“ negali būt pateisinama priežastis (plg. Lavrinovičių ir ordinų istoriją).
      Dėl atsisakymo: Sarte’as atsisakė.
      O Miłoszo poeziją vadint nuobodžia gal net komplimentas.:)

      Panaikinti