(516) Rastinukai, xxix: Paulio Valéry žodinis portretas, 1932

Parašiau pirmą sakinį (pradžioj pamaniau, kad visai nieko): „Buvo toks Valéry, kurį mėgo Radauskas, ypač už jo mintį, esą dievai poetui maloningai duodą pirmąją eilutę, o poetas turįs sukurt antrąją, kuri būtų verta antgamtiškosios sesers, t.y. pirmosios eilutės“ – ir sutrikau: bet juk jie vis dar yra. Yra Valéry, yra ir Radauskas (perkeltine prasme, savaime suprantama).

1932-ais Lietuvos aide per du numeriu skelbtą straipsnį „Poetas-filosofas Paulius Valéry“ M. J. Spėtylienė, Sorbonos lic. ès lettres, pradėjo taip:

[P.V., poetas par excellence, ką tik perkopęs 60; †1945] yra ne tik didžiausias šių dienų prancūzų poetas. Jis priklauso prie tarptautinio rašytojų elito, kurio autoritetas veikia viešąją opiniją ir rodo ateities kelius mūsų civilizacijai. (LA, 1932-04-25, p. 3)

Labai įdomus ir vertingas tekstas, mano supratimu, koks literatūrinių ryšių tyrinėtojas galėtų pasidomėt (per epaveldas.lt lengvai randama); Valéry poetinis fenomenas fiksuojamas tiksliai ir sykiu empatiškai, tikint, kad tai yra didžio [dar kuo puikiausiai gyvo] žmogaus kūryba. Nežinau, nepuoliau aiškintis: o gal tai pirma (rimta) lietuviška publikacija apie Valéry? Beveik neabejoju, kad joje užfiksuotas – lietuviškai – pirmas ir vienintelis poeto žodinis portretas:

Teko matyti Paulių Valéry Paryžiuje. Nedidelis ūgis. Žili plaukai. Veriančios akys ir liūdnai ironiškas šypsnys. Kalba tyliai, nesiekdamas efekto. Gražiausios eilės skamba kaip sausos matematinės formulės jų kūrėjo lūpose...
Patraukia keistu gaivališko vidaus dinamizmo ir abejingo išorės šaltumo mišiniu... Komplikuotas ir hermetiškas, kaip ir jo kūryba. (LA, 1932-04-26, p. 4)

Kodėl šį įrašą priskyriau prie rastinukų? Todėl, kad apie cituoto teksto autorę praktiškai nieko doro neiškapsčiau. Baigusi Sorboną literatė, Valéry poezijos gerbėja ir žinovė, mokanti rašyt; į lietuvių kalbą išvertusi Marcelio Dupont’o (1879–1964) Užčiauptas lūpas: Romaną iš šių dienų prancūzų karininkų gyvenimo (1929). Lietuvos aide užfiksuotas asmenvardis M. J. Spėtylienė pradėtinas skleist taip: J. = Jasėnaitė, M. Jasėnaitė-Spėtylienė; o M. = Marija?
Čia ir sustojau. O gaila. Nesustokit, jei galit; ačiū!

Nuotrauka iš leidinio
Marijampolės mokytojai (1998)

Papildas (2015-12-31) Visai kito žmogaus ieškodamas varčiau Vinco Peckaus ir Vytauto Viliūno sudaryto rinkinio Marijampolės mokytojai pirmą dalį, išleistą 1998-ais Šiauliuose. Ir – štai: Marija Janina Spėtylienė-Katilienė (p. 61–62).
Paulio Valéry žodinio portreto autorės biograma:

*1902 Paliubavės km. (Marijampolės apskr.); †1991 Vilniuje, palaidota Vilniaus Jeruzalės kapinėse.
Mokėsi Suvalkuose, per I pasaulinį karą Tombovan evakuotoje Marijampolės „Žiburio“ gim-joje. 1919 grįžo į Lietuvą, dirbo Žemosios Panemunės pradžios m-kloje. 1921 baigė Kauno 1-ąją gim-ją, įstojo į Aukštuosius kursus, studijavo lituanistiką; 1924 gavo Švietimo m-jos stipendiją, iki 1931 tęsė studijas Sorbonoje. 1932 pradėjo dėstyti prancūzų ir vokiečių kalbas Marijampolės Rygiškių Jono gim-joje. 1947–1978 dirbo VPI prancūzų kalbos katedroje (nuo 1966 – doc.). 

Persikėlimą Vilniun lėmė antrojo vyro – matematiko Vinco Katiliaus (1903–1989) darbo pokytis: 1946 mokytojas iš Marijampolės tapo VPI matematinės analizės ir geometrijos katedros vedėju.