(1156) Visiškai tarp kitko: trupinys Vietovardžių metais

ai bibliotekon atkeliavo Gimtosios kalbos gruodžio numeris, pasidariau 29 puslapio kopiją ir išsikirpau dešinį apatinį kampą, kur surašyta, kas per metai 2019-i[eji]. Po Vaižganto – Vietovardžių metai. Pamėginau googlint: Vietovardžių metų programa; neradau; gal kur ir yr, bet kistis reikėtų. O norėtųs, pvz., svetainės vietovardžiųmetai.lt, kur ne tik programa būtų. Kaip, ar veiklos viešininimas neturėtų būt įrašytas programon?
Literatūros ir meno redaktorius Gytis Norvilas pirmam numery paskelbtą s-keltį pavadino „Snūduras“. „Raginimas taškytis ir sklaidytis, transliuoti urbi et orbi dažnai sulaukia tik inkštimo. Pavadinčiau tai visuotiniu SNŪDURU. Laiko ženklas? Bet kito laiko nėra ir nebus“ (p. 13).

1997 VIII 14, buv. Gudiškis

Gana, kad jau Seimas skelbia urbi et orbi:

pabrėždamas, kad senieji vietovardžiai – Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, kurios išsaugojimu privalo rūpintis valstybė;
įvertindamas tai, kad senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis;
išskirdamas ypatingą gyvenamųjų vietų vardų reikšmę ryšiams su tėvų, senelių ir protėvių žeme puoselėti;
konstatuodamas, kad nuo sovietmečio iki šių laikų iš juridinės vartosenos jau yra išbraukta tūkstančiai istorinių vietovardžių ir stebima tolesnė jų nykimo tendencija;
siekdamas išsaugoti senuosius vietovardžius, n u t a r i a: [etc.]

— nežinau, gal tik man toks įspūdis susidaręs (gal ir klaidingas): kuo skambesni žodžiai paleidžiami, tuo mažiau iš jų naudos; perskaitai – ir pasijunti didžių žodžių pritvotas (kaip musė, kai nepataikai laikraščiu, tik kliudai) – priglušintas, nebelabai besiorientuojantis, kas čia kur čia kaip čia; gal ne snūduras, o blūduras – signum temporis (blūdyti, blūdinėti; klaidžioti nesusigaudant [po aukštąsias sferas], pasijust ne tuo, kas esąs)? Maži konkretūs darbeliukai, kurių nematyt iš toliau žvelgiant, kaip musšūdžių ant lango stiklo, – ko nors tokio jei būt tikimasi, gal žmonės ir padarytų.
— — neseniai popieryne išniro pokalbio su aa. Vytautu Vanagu pirminis rašytinis variantas – Loretos Jakonytės tiksliai užrašyta, kas šnekėta 2007 I 23 (sutvarkytas pokalbis paskelbtas tais pat metais: Colloquia, nr. 17). Pradėjau nuo coll. Prano Vasiliausko darytos nuotraukos, kuri buvo prie Rimanto Skeivio straipsnio „Lituanisto portretas su nukrypimais į praeitį“ (LM, 2000 IX 29, nr. 39, p. 6–7): stovi VytV vidury lauko tarp ražienų ir žvelgia ton pusėn, kur jo gimtosios sodybos būta (žr. nuotr. dešinėj). — Gùdiškis. Kaimas, kurio baigties data žinoma dienos tikslumu: 1983 X 9 sūnus išsivežė pas save Vilniun tėvą Antaną Vanagą (*1905 II 15 Samošiškio kaime Rokiškio rajone [taip antriniam gimimo liudijime, išduotam 1952-ais; neradau tokio vietovardžio niekur kitur užfiksuoto], †1983-iais, antrą Kalėdų dieną, palaidotas Karveliškėse), ir kaimo neliko – tik vietovardis liko.
[I 17: iš dalies nebeaktualu; lt.wikipedijoj patvarkyta] — — —  gailiuos, kad vis nedrįstu lįst lt.wikipedijon – Vytauto Vanago biogramoj reiktų pataisyt vietovardį: gimė ne Gudìškiuose, o Gùdiškyje (iš anykštėnų.lt ne tas vietovardis atkeliavo, ir ten gal kas pataisytų; ir susiet, ir gal straipsny apie Gùdiškį vertėtų įrašyt, kad čia gimęs habil. dr. VytV, be kita ko, Vaižganto raštų rengėjas; juk šie metai ir Vaižganto).

(706) Visiškai tarp kitko: šeši žodžiai – ir gyvenimas aprašytas

er pietus, kramsnodamas jau pradėjusius vyst obuolius (bet vis tiek skanesnius negu pirktiniai), skaitinėjau Sevos Novgorodcevo iš BBC tinklaraštį.
Užkliuvau už įrašo „Жизнеописание в шести словах“.
Išties visai įdomus iššūkis – aprašyt gyvenimą šešiais žodžiais. (Tikrai prasmingiau, nei užsiimt haikuizmu.)
Pažiūrėjau ir „One Life. Six Words. What’s Yours?“.
Pačiam nelabai kas susidėliojo. (Prisiminęs pomėgį laipiot į obelų viršūnes, sudėsčiau: „Siekiau gražiausio obuolio; nepasiekiau. Pats nukrito“, bet kažkoks netikęs tas gyvenimo aprašas pasirodė.)
Užtat visai atsitiktinai atklydo Gyčio Norvilo eilėraščio „100% yra begalybė (∞)“ (LM, 2006-09-22, p. 16) eilutė:

(kažkas net drįso tai pavadinti gyvenimu)

O ką? Visai neblogi šeši žodžiai.
Nors – tikslą turėdamas galvoj – imčiau ir perdėliočiau:

(kažkas net tai drįso pavadinti gyvenimu)

P.S. Jei kas rimtai užsiimtų, kokią svetainę ar pan. sukurtų, gal perskaitytumėm ne tik liter. talento, bet ir liet. savivokos apraiškų?

(4.1) Vaičiūnaitės spalva: prieduras

Pjaudamas tuos uillus variegatus, žvilgtelėjau ir į samanas, šalia pelkė: tamsžalės. Ir prisiminiau [reiktų sakyt: seną, nes 2009-ų] įrašą apie Juditos Vaičiūnaitės mėgstamiausią spalvą, sprendžiant iš jos poezijos.
Skaitmeniniai atvaizdai, aišku, nerimta, bet: užmeskit akį būdami miške į samanas, mano manymu, į Juditos Vaičiūnaitės mėgstam[iausi]ą spalvą. Aišku, galbūt; nebepaklausi.

Ir dar prisiminiau vieną frazę: „gamta neturi tautybės – tai mane guodžia“; buvo Literatūroj ir mene; beje, pagooglinau: Carl Grosknaller – nuorodos tik į tą Gyčio Norvilo vertimą; pavardėj korektūros klaida? o gal tai G.N. alter ego – Karolis, DidysisSnukiųDaužytojas arba DidysisSpjaudytojasĮSnukį?

(475) Susieji – ir [nuklysti į lankas], xiv

Prisiminiau, kad Šiaurės Atėnuos skaitydamas Gyčio Norvilo atsakymus į Oscaro Wilde’o klausimyną buvau prisiminęs Justiną Marcinkevičių. Jei konkrečiau, skaitydamas atsakymą į šitą klausimą:

Didžiausias malonumas? Gadinti orą ar dirbti kokį paprastą fizinį darbą: kasti duobę, rinkti nuo pievos arkliašūdžius, atkasinėti akmenis, koks skirtumas…

buvau prisiminęs Just. M. eilėraščio „Pasiilgau arklio“ pirmą posmą (fizinis darbas ir arkliašūdžiai priminė):

Paprasčiausiai: pasiilgau arklio,
jo protingų ir gerų akių.
Norisi kažką sunkaus pavalkiot
arba šiaip – pasiganyt sykiu.

– Na ir kas čia tokio? – paklausit. Nieko tokio, tai tik įvadas į tekstologinį/psichologinį priedurą.
Atmintinai temoku tik tą cituotąjį Marcinkevičiaus posmą. Jis koks buvo parašytas 1966-ais, toks ir liko.
Bet paskutinis pasikeitė iš esmės. Nuo 1968-ų, kada išėjo rinkinys Liepsnojantis krūmas, tas posmas toks:

Ji [= kaip darbas paprasta tiesa] tarytum pavalkai mus jungia
su praeitimi ir ateitim.
Į gyvenimą – saldžiausią jungą –
žiūrim jau suprantančiom akim.

O pradžioj buvo visai kitoks:

Pasiilgau arklio. Jį sutikęs,
aš atsiprašysiu prie visų,
kad kadaise, žvėriškai supykęs,
taip, kaip žmogų, mušęs jį esu.

„Pasiilgau arklio“ su tokiu baigiamuoju posmu buvo išspausdintas 1967-ų Poezijos pavasary (p. 70). Kodėl buvo perrašytas – teišeina spėliot: kas nors ką nors perskaitęs eilėraštį PP almanache leptėjo? rinkinio redaktorė Aušra Sluckaitė abejonę išsakė? pats autorius taip nusprendė?
Kita vertus, ne tai svarbiausia. Pirminis posmo variantas visiškai disonuoja su Marcinkevičiaus poezijos lyrinio subjekto pasaulėvoka. Vos ne antimarcinkevičiškas posmas. (Ar paskutinės dvi eilutės, taip sakant, iš gyvenimo? – Greičiausiai. Kam tokius nemalonius dalykus reiktų išgalvot?)
Tai, matyt, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl tapo perrašytas.

(471) Užparaštė, lxvi: apie įsimenamas poezijos eilutes

Skaitydamas pranešimą, kad pasipildė Lietuvos rekordų knyga, pagalvojau: o kodėl buvo pasirinktos būtent tos, o ne kitos Maironio eilutės (nuotraukoj tematyt perlaužta „Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!“)? Aišku, reiktų klaust pačių raidžių rišėjų. (Gražiausios? Prasmingiausios? O gal lengviausiai išlankstomos?)
Nors atsakyt vis dėlto sunku.
Tarkim, iš Donaldo Kajoko:

o skaisčiausiai spindės tai kas rodės niekai
raisto kmynas dėlė magdalietės plaukai

Skambù; pirmoj eilutėj – „teisinga“ mintis; antroj – trys „niekai“, kurie, atsidūrę šalia kits kito, išties suspindi...
Arba irgi iš DonKajoko:

atsakyk tik tuomet jeigu to nežinai
jei žinai patylėk nemeluoki verčiau

Čia jau pirmiausia dėl minties; Laozi: žinantieji nekalba.
Arba iš Gyčio Norvilo:

dabar skambam it valgykliniai indai
iš kurių ryja tarnybiniai šunys

Nežinau, tiesiog kažkokios agresyvios ekspresijos pritvinkęs girdimas vaizdas; „paveikus“.
Taip, sunku atsakyti kodėl.

(444) Užparaštė, lxii: nuo Gyčio Norvilo žodžio prie Augustino Baranausko pardavinėtų įtaisų

ki vakar maniau, kad Gyčio Norvilo vartojamas paišas (sakykim taip: VDA nebaigusiojo piešiniui įvardinti) – naujažodis. Klydau – senžodis! Ir tai supratau Auszroje (1883 metų 5 numerio paskutiniam puslapy) perskaitęs štai tokį skelbimą:

Kauno gub., Sziauliu pav., Gruździu valsčiuje, pas Aug. Baranauska Sziupiliuose galima pirkti: 1) įtaisą išmokimui greitai paišinti visokias paišas [sic!] ir abrozdus; prekis 75 kap. ant vietos, su prisiuntimu – 1 rubl. 2) Itaisas pripratinimui rankos graźiai rašiti – pr. 75 kap.; su prisiunt. – 1 rublis. 3) Kningute monu – 25 kap. su pers. 4) Skrinute monu – 75 kap. 5) Maišiuks monu – 25 kap. – Kas prisius paštos marką uź griviną, gaus pilną darašą [= sąrašą?] tokiu daiktu.
Lietuvininkams privelija
                                          Aug. Baranauskas

Bene išsamiausia Augustino Baranausko biograma pateikta Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus parengtoj knygoj Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904 (2004, p. 52), kūryba aptarta XIX amžiaus lietuvių literatūros istorijoj (2001, p. 442–443), bet ne tai svarbu.
Smalsulys ėmė griaužt: o kaip atrodė tos prekės nr. 1 ir 2, tie įtaisai??? Bent jau: kokiu principu veikė?

(429) Užparaštė, lx: apie ridikus ir poeziją

Kaip matot, vienas iš 12-os laureato autografuotų
sėklų pakelių atsidūrė ir mano rankose.
Atėjus laikui, pasėsiu – tarkuoti juodieji ridikai
su majonezu tikrai skanu. O pakelį
pasiliksiu atminimui – raritetas, tik 12 tokių;
kada nors vaikai galės per eBay parduot. :)

Vakar, pasaulinę poezijos dieną, prisiminiau, kaip kovo 8-ą buvo teikiama LLTI premija už kūrybiškiausią praėjusiais metais išleistą knygą poetui, vertėjui, eseistui Gyčiui Norvilui.
Įdomiausias dalykas, aišku, buvo paties laureato žodis: perskaitė eilėraštį „monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos“ (kuris laikytinas poeto lyg vizitine kortele; jau mažiausiai kokius tris kartus jo teko klausytis; ne tik per renginius, ir per radiją, net pasipiktinusios klausytojos replika eterin buvo paleista) ir pirmąkart gyvenime parengtą viešą kalbą. Kalbos tekstas buvo skelbtas, bet klausytis jo tikrai smagiau negu skaityti, tad, jei turit keliolika minučių, labai siūlau šitą video (filmavo Benas Januševičius, garsą įrašiau aš).

Laureato žodis rašytiniu pavidalu buvo paskelbtas lryte.lt. Aišku, atitinkamai pavedant link jo. Ir man atrodo, kad mažiausiai devyni iš dešimties ketinusių ją skaityt taip ir įklimpo toje ridikų lysvėj. Ką ten ta poezija, jei galiu paliudyt poetą klydus: „Ėda, ėda šunys ridikus. Maniškis kokerspanielis iš vagos iškapstydavo ir suėsdavo“; „mano jagdterjeras kuo puikiausiai ėda ridikus. kaip ir visas kitas daržoves“; na, dar galima aptart poeto nosies formą ir mėgint sužinoti, kur už pusę kainos galima nusipirkti ridikų sėklų.
O poezija? Hm tvirta nuomone, „[š]lamštas ta jo poezija“, nors Tokia ir paprieštaravo – „gražūs eiliai“. Štai ir viskas apie kūrybiškiausia įvardintą Gyčio Norvilo trečią poezijos knygą.
Mano nuomone, po kokių 10 metų Gytis Norvilas bus minimas geriausiųjų lietuvių poetų shortliste. Kol kas tikrai nemažą dalį skaitytojų jo rašytiniai ir paišytiniai eilėraščiai trikdo, nes tarsi neigia mums įprastą ir mielą poezijos, kaip kažko gražaus, pakylėjančio, paglostančio arba dvasios šašus padraskančio, katarsio link pastūmėjančio, sampratą:

Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Ji netgi, pasakyčiau, turėtų virsti POERZIJA. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią.

Nieko gražaus nepažadėta, bet tikro galima tikėtis.

Kartais imu ir sutrinku: na kas per siauražiūrystė – lyg lietuvių poezijos tradicija būtų koks keliais (tautiniais ornamentais margintos) polietileno plėvelės sluoksniais išklotas griovys, kuriuo iš liaudies dainų versmės ištekėjęs srovena toks upeliukas, kuriame ir turškias mūsieji poetai beigi poetės – kas nuoga siela, kas kuo nors ką nors prisidengęs.
Va taip ar labai labai panašiai buvau sutrikęs skaitydamas vieną recenziją. Nuolatinis knygų vertintojas Šiaurės Atėnuos Gyčio Norvilo poeziją išvadino net postpostmodernistine, kurią atseit nežinia su kuo lyginti; vienintelė Aušra Kaziliūnaitė galvon ateinanti, bet nelabai tinkanti (būt lyginama). O kodėl, užsinorėjus lygint, nepažvelgus plačiau?
Pastraipa iš laureato kalbos:

Turiu ir prisipažinti: [...] esu vogęs iš austrų, vokiečių ekspresionistų poezijos, apvogęs Miłoszą, Szymborską, Artmanną, nukniaukęs esu kelis pomidorus ir iš Gedos, Bložės, patinka ir gėrimai su siurrealizmo sirupu. Kitų neprisimenu, nesakysiu. Esu jiems dėkingas, kad teisėsaugai, policijai esu dar neįduotas... Tikiuosi, kad nėra ir sunkinančių aplinkybių. 

Taip, poeto vaizduotę ir protą labiau audrina indėnų poezija negu lietuvių liaudies dainos; Dada manifesto autorius Hugo Ballis, o ne Maironis, bet impulsai įkrauna lietuvių kalba rašomus tekstus; prisiminkim Sruogos Berlyną ar Tysliavos Paryžių... – Ai, tikrai gana, jau imu sau įrodinėt tai, kuo ir taip tikiu.
Manyčiau, Gytis Norvilas – joks ne postpost-, o tiesiog vėlyvasis modernistas, jei reikia vaizdingiau – tarkim, barbaras iš Lietuvos vidurių (Tysliavos prasivardę prisiminus).

(277) Tarp kitko: degraduojanti žiema, grįžtanti tikrovė

Pastarosiom dienom vis prisimenu 7 meno dienų praėjusių metų paskutiniame numery (2011-12-23) skaitytą Agnės Narušytės esę „Snigs“.
Apie ilgesį to, kas padėtų patikėt iliuzija; apie tai, kad kartais fantazijos mūsų atminty tampa tikresnės už realiai nutikusius dalykus.

Visose žieminėse svajonėse ir pasakose sniegas ne tiek paslepia, kiek panaikina kasdienybę, apibendrina pasaulį, spindinčiu dangčiu prislegia jo ištižimą, išbalina aikštes ir pievas lyg ką tik išskalbtas drobes. Sniegas bekvapis. Ir begarsis, tik moka girgždėti po kojomis. Sniegas viską pataisys: nebebus nei duobių, nei šiukšlių, nei vasaros mirties įrodymų. Stogai nebeskylėti. Medžiai nebesurūdiję. Batai nebešliurpsi. Visur gražu, viskas tobula, ypač kol tų paklodžių nepripėdavo diena. Ir niekas dar nenori galvoti apie būsimą pajuodusį kiautą, kuriuo visą žiemą uždengtos gatvės atrodys lyg Marso laukai. Iš pradžių bus tiesiog balta. Pauzės tuštuma. Tokiame pasaulyje rimtai dirbti neįmanoma – tai tiesiausias kelias į šventę. Štai apie ką svajoja valytojos [Vilniaus dailės akademijoje prie tualetų]. Ir visi kiti. Apie mažytę laisvės iliuziją, plonesnį ar storesnį svajonės sluoksnį – tik paslėpkite nuo mūsų tikrovę!

Jau kovas, ir Šv. Kazimieras – post. Daugumos akys jau ieško to, kas ateina, ženklų (pvz.), o manosios vis kabinas į to, kas praeina, likučius, į tirpsmą, į nyksmą; į tai, kas (galbūt) tikriau.
Grunge. Nutraukimai [sėkmingos kelionės šiam Gyčio Norvilo naujažodžiui, kaip ir paišui, va šitan duomenynan] prie gėlių turgelio Simono Konstantino Juozapo Ignoto Konarskio gatvėj.

P.S. Beje, regis, radau batavimo pradininką.

(264) Visiškai tarp kitko: detalės, trupiniai, fragmentai

Mirė Wisława Szymborska. A.a. Poetė, poetė, taip; bet man ji pirmiausia Neprivalomų skaitinių autorė (iš lenkų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė, 2006). Skaičiau tuos rašinius apie skaitinius ir pavydėjau, ir tebepavydžiu. O eilėraščius – ne.

Ką daro sniegas? 263 įraše visaip apkomplimentinau Dainių Gintalą, šitam noris tą patį padaryt su Gyčiu Norvilu. Irgi talentingas: ir kaip poetas, ir kaip vertėjas (iš vokiečių), ir kaip paišų beigi nutraukimų autorius, ir ne tik – jau šį tą ir suvokęs:

[...] „iš esmės“, man regis, neegzistuoja, nepagaunamas. Yra tik detalės, trupiniai, fragmentai. (LM, 2003-02-03, p. 3)

Ir sniego yra. Bet jis ne durys. Jis ne girgžda, kaip rašo G.N. ten pat, o gurgžda (iš po padų tikrai u, o ne i sklinda). Tuo ir skirias nuo durų ar langų, kurie niekad negurgžda. Dėl kuo tikslesnio žodžio – štai dėl ko net kumščius gniaužiant išties verta ginčytis.

Kilnojamojo kirvio poreikis. Iš vienos dailės galerijos kiton kilnojamo, nes Laima Kreivytė prisiekė:

[Eglės] Vertelkaitės parodoje buvo mergaitė su kirviu. [Vido] Poškaus – gydytojas su kirviu. Be kirvio šiais laikais – nė žingsnio. Prisiekiau, kad jei kitoje parodoje jo nerasiu, tai nieko ir nerašysiu. (7MD, 2012-02-03, p. 4)

Ko nežinojau:

• bukučiai – vieninteliai, medžio kamienais žemyn galva straksėt gebantys (ačiū G.N.);
• Antanas Smetona, pasirodo, ir su Atatiurku susirašinėjo (ačiū Jolantai Zabarskaitei);
• praėjusio amžiaus pradžioj, o gal dar anksčiau „Baltimore senieji lietuviai emigrantai, neįstengdami pasistatyti savo bažnyčios, nusipirko žydų sinagogą ir joje meldėsi“ (ačiū Juozui Gailai; Draugas, 2012-01-14, p. 4; ar tai ne vienintelis toks atvejis?)

Taip, yr tik detalės, trupiniai, fragmentai. Jie ir tėr iš esmės.