(497) Susieji – ir [šypteli], xvi

Praeitų metų pradžioj įdėjau tris Sigito Gedos nuotraukas. Prie vienos, va šitos, prirašiau:

       Ar visada Geda pasirašinėdamas savo knygas taip liežuvį iškišdavo?
       Keli kadrai yra, o liežuvis vis iškištas:)

Fotografuota 2005-02-13.
O 2005-02-19 Sigitas Geda savo kasdienrašty užfiksavo:

       Virgis Stakėnas apie savo senelį:
       – Jis tvirtai tikėjo droždamas grėblį, kad jeigu dirbi iškišęs liežuvį, grėbliakotis (ir jo galva) išeis daug geriau... (ŠA, 2007-04-07)

nuotrauka buvo skelbta lrytas.lt
(atsiprašau dėl kokybės – printscreenas)

Gal tai ir ne tiesa, bet baisiai noris manyti, kad būtent po Strazdelio dainų pristatymo per knygų mugę Stakėnas, bendraudamas su Geda, prisiminė savo senelį.

Prieduras (2013-09-13) apie susiejimus Kaip Ričardas Šileika žiūrėjo Eugenijaus Ališankos fotografijų parodą „Veidai ir akmenys / Peru signatūros“:

Mano akys šiose patraukliose svetimybėse (nes žodis „egzotika“ iš tiesų graikų kalboje ir reiškia svetimą, svetimšalį) įregi, aptinka, susiieško asociatyvias mano gyvenamojo ar gyvento konteksto artimas aplinkumas. [...]
Žiū, už moters nugaros įsitaisiusiu beždžionaitė žaviai iškišusi liežuvėlį. Ji nevalingu akimirksniu siete susisiejo su [—vg—] tinklaraštyje nufotografuotu Sigitu Geda. Lygiai taip pat iškištu liežuvio galu. („Kaip žiūrėti, kad (ne)pamatytum“, ŠA, 2013-09-13, p. 2)

Juokaujant: štai ir kaupiasi medžiaga studijai apie iškištą liežuvį.