(509) Užparaštė, lxxiii: kodėl Antanui B. nepatiko Kristijonas D.

Vakar VU Tomas Andriukonis gynė humanitarinių mokslų disertaciją Originalieji Antano Baranausko tekstai (1853–1863 m.) – rašymo istorija (nebuvau, bet tikiu: apsigynė). Paskaitinėjau, verta dėmesio, reiks perskaityt.
O štai už ko užkliuvau: 455-oj išnašoj atsakoma į įrašo pavadinime užfiksuotą klausimą:

Atrodo, kad Baranauskas lietuviškų poetinių kūrinių kokybę siejo su jų „padainuojamumu“. Balso ir teksto sąryšį jis akcentavo kaip esmingą (tad užrašymas yra tik kūrinio užlaikymas laike iki jį galės „realizuoti“ balsas). Kritikuodamas Donelaitį, Baranauskas tai panaudojo kaip argumentą, tvirtindamas, kad jo tekstai esą nepadainuojami (žr. Przegląd katolicki 1883 nr 380, 608). Šiuo atveju ne tiek svarbus Baranausko argumentų tikslumas bei teisingumas (juolab kad Donelaičiui nepalankumą Baranauskas pirmiausiai reiškė dėl to, kad jis buvo protestantų pastorius [t.b. liuteronų kunigas]), bet tai, kad toks argumentas galėjo būti pateiktas, kad jis buvo daugiau ar mažiau galiojantis. (p. 233)

Kaip Rolandas Kazlas Metus skanduoja – dar negirdėjau, nebedaug liko laukt, knygos su CD pristatymas jau šeštadienį.
P.S. Šį tą (smagaus) pridūriau prie 497 įrašo.