ĮsipykoTik liežuviu malt ir prieš amžių būdavo negana.
Sako man vaikynas,
Jog aš kaip žvaigždelė,
Jog aš kaip uogelė –
Tokia jam meilutė.
Antras pavadina –
Nekalta roželė,
O kits atsiduksęs:
Gražiausioj mergelė.
Jau man įsipyko
Tuos žodžius girdėti,
Lai nors viens pasako:
Reik ją pamylėti.
P.S. Šiaip labai įdomu skaitinėt tokius „kultūriškai nereikšmingus“ leidinėlius, galinčius būt nebent kultūrinės antropologijos objektais. Tarkim, šitam rinkiny yra „Gyvanašlio daina“, ilgiausia virtinė (keliasdešimt) ketureilių, kuriuose fiksuojami išgyvenimai per rusų–japonų karą XX amžiaus pradžioj, ir pan.; arba rimas: mergelė–patelė – ech, collegos verbaliniai pasileidėliai, deja, šiuo atveju patelė – pačios (žmonos) mažybinė forma. :)
Kai daina anoniminė, tai dar neaišku, kas ją kūrė. Gal "poetas" - vyras, apie moters norą sprendžiantis pagal save?.. :)
AtsakytiPanaikintiTaip, Danute, jūs teisi; beveik neabejotina, kad rašė jis, o ne ji; be to, ir ta paskutine eilute juk tenorėta pasakyt: mergelė nori išgirdėt „Aš tave myliu“, ne tik komplimentų klausytis.
Panaikinti