Tikriausiai prisimenat tokį tekstą – Petro Cvirkos pasaką „Kupriukas muzikantas“, prasidedančią taip:Vieną tamsią rudens naktį, peršokinėdamas per griovius, traškėdamas per brūzgus, ritosi nedidelis vyrelis. Tai buvo dvaro bernas; kuprotas, šleivakojis. Su smuikeliu po pažastimi jis traukė iš vestuvių. Jo trumpos kojos dažnai kliuvo už kupstų, kupriukas griuvo ant žemės, o atsikėlęs ieškojo savo smuikelės. Suradęs ją, tuojau lietė jos stygas [etc.]1948-ais išleistos P.C. pasakos įvadinė iliustracija (kairėje), Stepo Žuko paišytoji, dar pastiprina rašytojo kuriamą niūrią atmosferą, skatina jaunojo skaitytojo norą užjausti kupriuką muzikantą – toks anas menkas ir nelaimingas...
1953-ais išleistos P.C. pasakos įvadinė iliustracija (dešinėje), Bronės Mingėlaitės-Uogintienės tapytoji, – priešingai – lyg sušvelnint, praskaidrint tekste fiksuojamą atmosferą skirta; ir kupriuko kuprelės praktiškai nematyt, ir veidas toks mąsliai lyriškas, ir naktinis dangus žvaigždėm nusagstytas...
Iliustracijos, ypač vaikams skirtų knygų, anuolaik buvo prižiūrimos gal net priekabiau negu tekstai. Išeitų, 1948-ais dar buvo galima liaudies žmogų vaizduot kaip tikrą varguolį, o 1953-ais jau reikėjo jį poetizuot?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą