(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-09-11

(508) Visiškai tarp kitko: apie du dalyku, šiandieniniu

) Grįžau iš darbo namo ne įprastai. Žirmūnų žiede prie buv. „Minsko“ įvyko avarija, ir visi troleibusai sustojo. Teko važiuot autobusais: 4G iki Sietyno stotelės, pro Spaudos rūmus paėjau Laisvės prospektu į priekį, perėjau ir – į 2G, važiuojantį į Santariškes. Visai neblogas variantas; tuolab kad gali pakeliui užsukt į Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus (post mortem) Andrejaus Sacharovo aikštę. Tikriausiai atsimenat: pradžioj pastatytas medinis atminimo ženklas sunyko, prieš porą metų buvo pastatytas štai šitas akmeninis suoliukas. Sprendžiant iš nuorūkų ir saulėgrąžų lukštų kiekio, ant jo pasėdima. O Sacharovas?
– Ką ten visokie sacharovai, tibetai ar jonai pauliai antrieji, – ką jie bendra turi su mūsų dabartiniu gyvenimu!?
[Aišku, čia mano įsivaizdavimas apie reakciją; galbūt ir klystu.]

(β) Šiandien, rugsėjo 11-ą, ne, vis dėlto: Rugsėjo 11-ąją, prisiminiau vieną neseniai [vėl] skaitytą tekstą.
2006-ų rudenį Radvilų rūmuos buvo paroda „Saviobjektai“. Parodos kataloge buvo išspausdintas anonimės įvadinis tekstas, kurį perspausdino Kultūros barai (nr. 10, p. 33–35); va jį ir vėl perskaičiau, o šiandien prisiminiau dėl štai šito sakinio:
Geresnės instaliacijos už Rugsėjo 11-osios iki šiol šiol nepavyko sukurti niekam – šią auksinę frazę pavojinga cituoti, bet ji nepakartojama – po šia citata mano karta pasirašytų!
Jei gerai suskaičiavau, tai ta karta dabar turėtų būt maždaug 30-mečiai.
Kodėl, jų manymu, Rugėjo 11-ąją galima suvokt kaip meną:
Meno erdvę užliejo aplinkos „dokumentacija“. O kai visas gyvenimas virto dokumentacija, dokumentacija buvo įteisinta kaip menas.
Jokios empatijos nepadeda įsliūkint į jų pasaulio ir meno suvokimą. Deja. Gal dar ir dėl to, kad cituojamame tekste pageltonintas ir toks sakinys:
[Mano karta b]alsuotų už ąčęėįšųūž panaikinimą ateities kalboje.
KB perspausdino šitą tekstą tikėdamiesi atviro pokalbio apie skausmingą dabartinių jaunųjų (ir ne tik jų) patirtį, pasaulėjautą, savijautą; deja, kaip ir reikėjo tikėtis, nieko doro iš to neišėjo.

2 komentarai:

  1. Įdomu, ar kurios nors kitos tautos (prancūzų, lenkų, čekų, skandinavų, etc.) trisdešimtmečių karta irgi balsuotų už savo kalbos abėcėlės diakritinių raidžių panaikinimą „ateities kalboje“, ar čia tik lietuviai tokie „laisvi“ ir „pažangūs“?

    Patiko G. Radvilavičiūtės mintis „Metuose“ (nr. 3), kad dalis lietuvių visuomet troško kalbėti galios kalba. „Kai galia buvo Lenkija arba Rusija, tai entuziastingai kalbėjome, kiek sugebėjome ir kiek liepė, tų valstybių kalbomis."
    Dabar galia pasikeitė, bet entuziastingas lenktanugariškumas ir noras derintis prie jos – ne.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Į pirmą pastraipą reaguojant: manau, ne.
      Į antrą: nežinau, kaip tiksliau suformuluot, tad tebūnie: paprasčiausiai kultūrinės savigarbos stygius?

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)