(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2010-07-19

(87.4) Maironiana

(δ) Žemaičių giedojimas

Skaitinėdamas LL, neprašokdavau ir Maironio Par skausmus į garbę atkarpų. 1905-04-14/27 nr. 19/20, p. 257:
Jei Dievui tik lupų užtenka garbės,
Žemaičiai kaip žvaigždės po smerčio žibės,
Jų balsas padanges aplėks:
Ar gieda Ražančių, ar šventą Antaną,
Ar valandas apie Švenčiausiąją Paną,—
Jų nieks, ištiesų, neužrėks.
Ir prisiminiau jau buvus rašyta apie žemaičių giedojimą. Damazas Treigys (= dvidešimtmetis Antanas Šilgalis iš Kulakių), „Po žemaičių šalį“, 1905-02-24/03-09, nr. 12, p. 150:
B a ž n y t i n i s   g i e d o j i m a s. Kiekvienam yra žinoma, kaip gražus giedojimas, ypač bažnyčioj, sujudina, sugraudina žmogaus jausmus, ir puošia bažnyčią gražiaus už sidabrą ir auksą, tikt labai gaila, kad bažnytinis giedojimas,—tas visų dvasiškų širdės jausmų sukėlėjas, mūsų krašte, ypač Žemaičiuose, tūlose vietose suvis apleistas. Skuodo bažnyčioj giedojimas stovi žemiaus už visų apylinkes bažnyčių, (išskyrius Lenkimų, Darbenų ir Šačių); giedotojų balsai negražųs, kad gieda išrodo it gvolto šaukimas; Suplikacijose tebvartojami visi senieji lenkiški: «macnas, nesmertelnas, pavietrė», ir t. t.
Bet Maironis kaip tik ir žavisi tokiu „negražiu“ giedojimu, gvolto šaukimu!
Jaunuolio manymu,
Kitos tautos kur kas gražiaus gieda už lietuvius. Štai ir mūsų kaimynai latviai; tęn kiekvienas jau pažįsta gaidas (natas). Mūsų kunigams ir vertetų didžiaus atkreipti atydžią į tą svarbų dalyką.
Mūsų neapšviesti žmonelės labai šižta už išmetimą iš maldaknygių pus-lenkiškų žodžių [...] mat rodos Dievo garbės pamažinimu.
Labai geistina būtų, kad dabartinėse maldaknygėse būtų užlaikoma kuo-gryniausia lietuviška kalbą ir naujoji rašyba [...].
Grįžkim prie Maironio:
Bet visą širdies jų suprasi jautrumą
Tadą tik, kad «Pulkim ant kelių» par Sumą
Užtraukia bažnyčia visa!
Kad dreba net sienos nuo balso ir griausmo,
O griešninkams ašaros veržias iš skausmo
Ir krinta, kaip Dievo rasa.
Kas liktų iš Strazdo giesmių giesmės, jei pašalintumėm wieru ir straszniausiu Jezaus afieru, łosku ir duszias cziszcziaus?
Vieną „Pulkim ant kelių“ poveikio paliudijimą esu anksčiau užfiksavęs lygut lygutėliai prieš metus: „Strazdo sugestijos jėga“. Kiek žinau, Kostas Aleksynas kaupia medžiagą studijai apie šį kūrinį. Turėtų būt l. įdomu.

Ką būtų galima pavadint XX amžiaus lietuvių giesmių giesme? Manau, „Mariją, Mariją“. Net tos diskusijos „ant dangaus“ ar „danguje“ susieja ją su Strazdo kūriniu.

P.S. Ubagiškas pašmaikštavimas. Jeigu autoriaus teisės būtų saugomos ne 70, o 100 metų po jo mirties, kokį solidų Maironio literatūros fondą būtų galima sukaupt iki 2032-ų! O Kačanausko muzikos fondan iki 2059-ų kiek prikapsėtų!!! Kodėl LATGA-A tik visokias kavines tikrina? O bažnyčios kuo prastesnės? Dėl laidotuvių kebliau. Bet gal galima ką nors sugalvot – vis dėlto viešas atlikimas. Ir klausytojai ne kokie melomanai, o Dievo motina ir (bent jau) mirusiojo patronas ar patronka.


B.d.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)