(84) Liepos 15-oji, 1910

Užuot domėjęsis, ką veikia ir kalba Prezidentė ir jos palyda dabar Lenkijoj, prisiminiau: lygiai prieš šimtą metų Krokuvoj vyko grandiozinės iškilmės – minint Žalgirio 500-ąsias metines, buvo atidengtas Antano Vivulskio sukurtas paminklas. Organizatoriai per vėlai (versija.lt) atsiuntė oficialų kvietimą lietuviams, tie nespėję suburt delegacijos, tad tepasiuntė vieną Tumą-Vaižgantą – kaip korespondentą.

Visokių įdomybių prifiksuota net keliuose Vaižganto straipsniuose šia tema. Atmintin įstrigo (skaitinėjau Raštų 8 tomą prieš keletą mėnesių) jo kaip „tautiškojo dailėtyrininko įspūdininko“ smagūs pasažai:

Nelietuvis, drąsiai galima pasakyti, tos rūšies paminklo nebūtų padirbęs. M. Pečkauskaitė, aptardama savo paskaitoje lietuviško tautiškumo žymes, trumpai jas išreiškia: nieko labai, nieko per daug; lietuvis jaučia giliai, bet patylomis (žiūr. „Viltį“ [1910, nr. 64–67, „Mintys apie dailę“]). Pritaikindami šitą teisingą gerbiamosios prelegentės aptarimą, galime pasakyti, Jogailos paminklas Krokuvoj – lietuviškos dvasios kūrinys. Kiekvienas žiūrįs pasergėjo šitą paminklą visai kitokį esant neg kiti tokie paminklai Europoje. Kokio gi bereikia didesnio triumfo, kaip kryžiuočių pergalėjimas ties Žalgiriu! O tačiau, žiūrėk, ar tasai paminklas savo stovylomis šaukia apie savo garbę? Ar parodytieji veikėjai didžiuojasi aukštyn galvas keldami? Nieko panašu. Auštybėse sėdinčio Jogailos nei nematome, daugiau imponuoja nepasakoma savo galybe jo žirgas. Mūsų akis pritraukia šalutinės grupės, jų geriausios – lietuvių grupės. Priešakyje po Vytauto kojų aukštynelkas pavirtęs kryžiuotis merdėja. O Vytautas, kalaviju pasirėmęs, nesityčioja, nemina jo koja, nesididžiuoja savo genijum, bet giliai giliai susimąstęs žiūri į paristą priešą. Ne triumfuoja, bet filosofuoja, lyg sakyte sako: „Prieše, kame tavo galybė? vargše, kiek tu lietuvių išnaikinai, o dabar štai paniekintas. Nesididžiuoju, nes ir mano galybė ryt poryt gali taip pat kristi“...
Iš dešinės pusės į nelaisvę paimtas kryžiuotis, nors rankos įį užpakalį surištos, bet dar mėgina atsistoti ir išsiliuosuoti. Išpūstos šnervės, sučiauptos lūpos. Įnirtimas. Bet už jo stovi lietuvis, kairėje laiko iš kryžiuočio atimtą vėliavą, dešinėje ragą ir pučia, šaukdamos pagalbos. Nuovargis kovoje, įnirtimas, supratimas nugalėtą priešą dar galint atsitaisyti – duoda tokią reikšmę lietuvio veidui, kad sunku nuo jo atsitraukti. Šitos dvi grupės – tai tikra dailių dailė; jom dviem nieko neprikišama.
Gražios ir lenkų grupės, miestelėnų ir vado, bet joms prikišama teatrališka poza.
Mes prikištume Vivulskiui viena. Visuose savo bruožuose jis originalus. Tik lietuvių parodyme jis aklai seka lenkais. ir Vivulskio lietuvis – žmogus „dziki, pierwotny“, kailį per pečius persimetęs, basas, bekelnis. Susimildami, ponai lenkai! nors gi kelines lietuviams sugrąžinkite, aplupę jį nuo viso ko! Juk tai absurdas: lietuviai eina karan už tūkstančio varstų, žiemos speiguose ir... be kelinių! Jei ne lietuvių galvos ir širdies, tai bent antro galo pasigailėkite: juk su tokiu apdaru jie gaus... mažiausia slanktą (slogą) ir pavirs dar netikesniais jūsų akyse. Tada ir visai nebebus verta su jais tartis apie ką nors bendra... (p. 28–29).

Rašydamas apie šias iškilmes, diskutuodamas su lenkais, Vaižgantas, regis, gan preciziškai suformuluoja tada vyravusį požiūrį į mus:

Lietuvą lenkai tebesupranta istoriškai [...]. „Żaden Polak nie może zrozumieć Polski bez Litwy.“ Šiame sakinyje visa prasmė krokuvoj regėtosios vienybės. ji reiškė teritorijų vienybę, ne tautų, kurios šitaip aptariamos: „Ja jestem Litwin, ty Białorusin, ale wszyscyśmy – Polacy.“ (p. 36)

Ir Vaižganto deimančiukas apie save:

Mėgstu minios bendrą jausmų išreiškimą, stiprų ir galingą. Tai puikiausias narkotikas. (p. 29)

P.S. Šitas jo raštų tomas, skirtas kelionėms, tiesiog palaima norinčiam atsidurt paraleliniam pasauly; kaip ir Kazio Pakšto Aplink Afriką, kurią skaičiau kaip priedą prie pasaulio futbolo čempionato.